Ewanas McGregoras filme „Last Days in the Desert“

Ewano McGregoro sandalai sparčiai seka Maxo von Sydowo, Willemo Dafoe, Roberto Powello, Christiano Bale‘o ir Jimo Caviezelio žingsniais. Po praėjusios savaitės „Last Days in the Desert“ debiuto Sundance kino festivalyje, McGregoras tapo dar vienu aktoriumi, nepabūgusiu imtis Jėzaus vaidmens. Tačiau ne taip kaip kitų aktorių projektai, kurie dramatizuoja ar pakeičia Evangelijų įvykius, McGregoro sukurto portreto detalės nėra paimtos tiesiai iš Šventojo Rašto. Vis dėlto, juostos scenaristo ir režisieriaus Rodrigo Garcíos („Albert Nobbs“, „Six Feet Under“) talento dėka būtų sunku pavadinti šį filmą nebibliniu.

„Last Days in the Desert“ veiksmas pasakoja apie paskutinę Jėzaus pasninko Judėjos dykumoje dalį, kuomet šventasis vyras akis į akį susiduria su Šėtonu (kurį taip pat vaidina McGregoras), pripildančiu jo mintis abejonių savimi, o vėliau – su šeima (Ciaránas Hindsas, Tye Sheridanas ir Ayelet Zurer), kuri bando susidoroti su savomis tėvo ir sūnaus santykių problemomis. Šie dykumos gyventojai, su kuriais jis susiduria, nėra figūros iš krikščioniškojo credo, ir leidžia juostai užkamšyti skyles toje Jėzaus gyvenimo dalyje, kuri Biblijoje nėra pilnai suformuluojama.

Nufilmuotas Emmanuelio Lubezkio („Gravity“, „Birdman“) pietų Kalifornijos Anza-Borrego dykumoje, „Last Days“ yra meditacija apie tikėjimo tiesas ir atgaiva dvasiai, ypač dėl savo santykio su visiems pažįstamomis vidinėmis kovomis. „Huffington Post“ susėdo kartu su McGregoru Sundance festivalyje ir pasikalbėjo apie tą neišvengiamą kontroversiją, kuri kyla iš netradicinio pasakojimo apie Dievo sūnų.

- Ar jūs užaugote religingoje šeimoje?
- Ne. Užaugau mažame Škotijos miestelyje, ir manau, kad krikščionybė nebuvo mano mokslų dalis. Būdamas vaikas lankiau sekmadieninę mokyklą. Ten būdavo pažymimos ypatingos šventės, tokios kaip Velykos ir Kalėdos, ir pati mokykla buvo prijungta prie bažnyčios, kur vykdavo mūsų muzikos pamokos. Tačiau ne, aš neturėjau religingų tėvų ir nebuvau auginamas religingoje aplinkoje.

- Kaip nusprendėte suvaidinti Jėzų?
- Per atostogas susipažinau su Rodrigo. Mūsų operatorius, Emmanuelis Lubezkis, yra mano draugas. Mūsų dukros yra draugės, todėl pažįstame vienas kitą. Nesame dirbę kartu, tiesiog mūsų vaikai lanko tą pačią mokyklą. Mes norėjome praleisti su jais Kalėdas Meksikoje, ir Rodrigo taip pat ten buvo, kaip ir kitas mūsų draugas. Mes labai susidraugavome; tai buvo puikios atostogos ir visiems jos labai patiko. Po to jo prodiuseriai atsiuntė man šį scenarijų. Jie man pasakė, kad Rodrigo drovėjosi siūlyti savo paslaugas man, nes mes susipažinome ne darbinėje aplinkoje ir jis nenorėjo staiga sugriauti tų santykių. Perskaičiau scenarijų, nes man jis tikrai patinka, ir manau, kad pats svarbiausias dalykas santykiuose su režisieriumi yra puikiai sutarti.

- Ar ruošdamasis filmui skaitėte Bibliją?
- Skaičiau. Skaičiau daug skirtingų dalykų. Žinoma, skaičiau ir ištraukų iš Biblijos. Taip pat skaičiau kelias knygas, kurios buvo parašytos apie Jėzų, bet nepasirinkau jų labai tinkamai. Jose iš esmės buvo bandoma atimti religiją ar Bibliją iš Jėzaus istorijos ir susitelkti į tai, koks jis iš tiesų buvo žmogus, o man tai visai nepadėjo, nes turėjau vaidinti Jėzų, kurio tėvas yra Dievas. Tokį Jėzų aprašė Rodrigo. Nors ir tikiuosi, kad mes parodėme Jėzų, kuris yra vyras ir kuris yra žmogus, tačiau jis taip pat yra ir Dievo sūnus.

- Viskas, išskyrus Jėzaus kelionę per dykumą, nebuvo paimta iš Biblijos.
- Ne, tai nėra biblinis filmas. Manau, kad tai filmas apie santykius tarp tėvų ir sūnų. Iš tiesų visos scenos yra būtent apie tai. Yra kelios scenos tarp berniuko ir jo motinos, todėl, žvelgiant plačiau, galima sakyti, kad filmas yra apie santykius tarp tėvų ir jų vaikų. Tačiau apie tėvus ir sūnus yra kur kas daugiau scenų nei apie kitką, todėl tai tikrai nėra filmas, bandantis papasakoti istoriją apie Jėzų iš Biblijos. Bet man patinka galvoti, kad tie žmonės, kurie yra religingi, kurie yra tikintys, kaip ir nuostabiame „Christianity Today“ pasirodžiusiame straipsnyje, mano, kad nors istorija ir nėra iš Biblijos, ji atrodo tarsi būtų apie Jėzų iš Biblijos.

- Ar jaustumėtės prastai, jeigu religingi kino žiūrovai pasmerktų šį filmą, nes jis nėra fundamentali adaptacija?
- Taip, greičiausiai jausčiausi nusivylęs. Esu jautrus savo darbui; man jis rūpi. Gali būti žmonių, kurie mano, kad mes neturėtume išradinėti istorijų aplink Jėzaus asmenį. Tai nėra klausimas, į kurį galėčiau atsakyti. Aš taip negalvoju, bet gerbiu skirtingas žmonių nuomones, todėl gerbčiau ir tuos, kurie galvoja priešingai. Tačiau tikiuosi, kad net jeigu taip nutiks, jie nežiūrės į mano Jėzaus portretą galvodami, kad padariau jam bloga. Man būtų liūdna, jei kažkas taip galvotų, nes tikrai jaučiau šio vaidmens atsakomybę ir bandžiau būti jos vertas kiekvieną dieną.

- Pakalbėkime apie dualaus Jėzaus ir velnio vaidmenų filmavimą, kuris dažnai reikalavo, kad kalbėtumėtės pats su savimi. Ar jums kas nors kitas sakė jūsų tekstą?
- Turėjau aktorių, su kuriuo dirbau. Tai Nashas Edgertonas, kuris yra mano kaskadininkas nuo „Moulin Rouge!“ ir „Star Wars“ filmų „Episode II“ ir „Episode III“ dalių. Mes kartu dirbome daugybėje filmų. Jis taip yra kino kūrėjas, režisierius, ir vaidino kartu su manimi poroje juostų. Jis koordinavo mūsų triuką su skardžiu, kuris yra gana pavojinga scena ant skardžio, nuo kurio nušoka tikri aktoriai. Triukas privalėjo būti labai saugus, ir jis buvo labai saugus. Kadangi jis visa tai organizavo, aš paprašiau jo tose scenose vaidinti kartu su manimi. Taigi jis išmoko žodžius ir suvaidino jose kartu su manimi. Iš pradžių aš buvau Jėzus, o jis velnias, o tada apsikeisdavome vaidmenimis ir nufilmuodavome kitą scenos pusę. Kartais filmuodavome jam virš pečių, kartais – jo rankas. Tačiau būtent todėl, kad tose scenose vaidinau su kitu žmogumi, jos gavosi tokios puikios. Esu matęs, kaip tokios scenos išeina ne itin gerai, kai aktorius vaidina kartu su savimi; esu patyręs tai anksčiau. Geriausiai tokios scenos pavyksta tada, kai vaidini kartu su kuo nors kitu, o ne tik atsakai į tau sakomus žodžius.

- Koks jausmas dirbti filme, kurį filmuoja Emmanuelis Lubezkis? Koks jo darbo procesas?
- Jis yra nepaprastas savo darbo meistras, ir tiesa ta, kad aš nežinau, koks buvo jo procesas kuriant „Gravity“, nes aš ten nebuvau. Beveik norisi pasakyti, kaip šis žmogus galėjo nufilmuoti tokį filmą? O tada dar ir šį filmą bei „The Tree of Life“? Juk jie visi tokie skirtingi. Štai kodėl jis yra tikras meistras, nes jis kuria filmą tokį, koks jis turėtų būti, o ne tokį, koks buvo jo paskutinysis darbas. Pasakysiu tik tiek, kad man nepaprastai patiko žiūrėti, kaip jis dirba kartu su Rodrigu. Jie tarsi dvi smegenų dalys. Jie kartais, labai retai, nesutardavo dėl kai kurių dalykų, bet Chivo tikrai daug iš savęs reikalauja. Per visą 24 dienų filmavimą jis dirbtinį apšvietimą naudojo tik dvi dienas: palapinės viduje ir dvejose ar trijose scenose naktį. Visais kitais atvejais, jis naudojo tik natūralią šviesą.

- Kaip kino gerbėjai, mes tikimės tam tikro artistiškumo iš Lubezkio filmų. Kuo jums jis skiriasi nuo kitų kino operatorių?
- Mes niekuomet nefilmuodavome iš dviejų kampų toje pačioje vietoje. Mes nufilmuodavome sceną vienaip, ir tada eidavome kelias mylias, kad rastume kitą vietą, kur mane filmuoti. Taigi, dvi aplinkos paprastai būdavo viena su kita nesusijusios. Norėčiau kartu su juo dirbti prie kito filmo – Dievulėliau, norėčiau su juo kartu dirbti prie bet ko – bet įdomiausia būtų dirbti kartu ten, kur reikia šviesos, galbūt filmuojant darbą žaliajame ekrane. Būtų nuostabu išvysti šią jo pusę, nes čia jis naudojo tai, ką mes turėjome, ir naudingiau išnaudojo dienos metą. Filmavome dykumoje, todėl greičiausiai neturėjome didelės kūrybinės laisvės.

- Tad filmavimas buvo visai kitoks, nei „Gravity“.
- Būtent. Jis visada norėdavo pradėti filmuoti, kai tik pakildavo saulė. Kai kuriomis dienomis turėdavome išties nuostabią šviesą iki 9 valandos ryto, kitomis dienomis šis laikas trukdavo iki 11 valandos ryto. O kur dar tos pora valandų prieš saulėlydį ir po jo – tas nuostabus šviesos langas! Jis tarsi tapė šviesa. Jis naudojo saulę ir dienos metą, kad sukurtų šį filmą. Todėl mes labai retai kada filmuodavome vidury dienos arba per pietus. Tuo laiku dažniausiai repetuodavome ir ieškodavome filmavimui tinkamų vietų.

- Užbaikime pokalbį klausimu: ko tikitės iš naujojo „Star Wars“ filmo? Ar smagu nebesirūpinti dėl to, kaip žmonės reaguos į naująją sagą?
- Aš niekuomet nesirūpinau dėl to, ką jie galvojo apie maniškę, todėl nejaučiu to jausmo. Esu tikras, kad man, kaip kino žiūrovui, filmas patiks. Bus įdomu pamatyti, apie ką bus pasakojama. Niekada apie tai nekalbėjau su George‘u Lucasu. Žinojau, kad bus trys kitos dalys, bet neklausiau jo, apie ką jos bus. Todėl žinau lygiai tiek pat, kiek ir jūs.