Kaip savo laiku sakė Čerčilis, politikas turi mokėti nuspėti, kas atsitiks rytoj, po mėnesio, po metų – o paskui paaiškinti, kodėl tai neatsitiko. Na, politikos žurnalistams tai taip pat ne mažiau svarbu. Tad ir aš turiu prisipažinti (neslėpdamas džiaugsmo), kad mano prognozė, jog gegužės 7 dieną Prancūzija prezidento rinkimuose rinksis tarp dviejų Putino prostitučių – Le Pen ir Fillono – su visomis iš to išplaukiančiomis katastrofiškomis pasekmėmis ES, Europai ir pasauliui, pasirodė esanti klaidinga. Lygiai taip pat, kaip kol kas dar neišsipildo mano patys niūriausi lūkesčiai Trumpo užsienio politikos klausimu (apie vidinę Trupo politiką delikačiai nutylėkime) – nors jo pasirengimo ginti Ukrainą nuo rusų agresijos ar apskritai pasipriešinti Rusijai klausimu atsipalaiduoti (ar tuo labiau – džiaugtis) tikrai nereikėtų, tačiau bent jau „pasaulio policininko“ vaidmens Šiaurės Korėjos klausimu jis tikrai neplanuoja atsisakyti.
O tai, kodėl šios mano prognozės neišsipildė, aš paaiškinau dar iki tol, kol pateikiau jas pačias: pastarąjį šimtmetį likimas sergsti žmoniją ir kompensuoja gėrio jėgą atstovaujančių (sąlyginai kalbant) pasaulio lyderių niekšybę, bailumą ir silpnumą jų priešininkų kvailumu. Nebekartosiu visų šia tema savo jau pateiktų pavyzdžių – verčiau pasigilinkime į dabartines pasitvirtinusias tendencijas.
Vos prieš kelis mėnesius visi ženklai (t.y. visos visuomenės nuomonės apklausos) rodė, kad Prancūzija yra pasirengusi eilinį kartą pasiduoti ir atsiduoti nacistams (tiesa, šįkart, rusams) – dabar jau be jokio pasipriešinimo, laisva valia ir demokratiškai. Kremliuje, regis, nebuvo rūpinamasi parengti eilinių teroristinių išpuolių – pseudofiurerį tenkino tiek Fillonas, tiek Le Pen. (Tiesa, vienas incidentas vis dėlto įvyko, tačiau kažkoks menkutis – žuvo vos vienas policininkas, o šaudytojas, panašu, buvo tikras islamistų teroristas, kuris – ir vėl! – buvo gerai žinomas prancūzų specialiosioms tarnyboms. Be to, prieš Emmanuelio Macrono serverį įvykdyta 160 kibernetinių atakų, kurių pėdsakai veda į Rusiją.)
Tad kas pražudė Filloną? Kaip prancūzams ir įprasta – meilė. Šiuo atveju, meilė žmonai ir vaikams valstybės sąskaita. 100 tūkstančių eurų žmonai, 80 tūkstančių vaikučiams už fiktyvų darbą – negi gaila patiems artimiausiems ir brangiausiems? Negalėjo, matote, palaukti, kol prezidentu išrinks, ir jau tada iš biudžeto milijonus grobstyti – štai, pavyzdžiui, Trumpas „kovai su biurokratija“ sukuria naują biurokratinę struktūrą „White House Office of American Innovation“, kurios vadovu paskiria savo žentą – na, ir kas jam dabar ką nors už tai padarys?
Vėlgi, ir kyšius iš Putino tokiame poste galima imti kur kas rimtesnius nei tie niekingi $50 tūkstančių už susitikimą su Libano milijardieriumi. Na, bet neiškentė Francois ir buvo sučiuptas už rankos. Ir nors tyrimas dar nebaigtas, šis reikalas jam jau kainavo kelis nepaprastai svarbius reitingo punktus. Ir viskas – au revoir prezidentavimui ir Europos perdavimui rusams į rankas (po to, kai sankcijas Rusijai būtų panaikinusi Prancūzija, likusios šalys verstųsi per galvą, kad neatsiliktų).
Šioje situacijoje gerai yra ne tik tai, kad Filloną aplenkė Emmanuelis Macronas, vienintelis padorus kandidatas iš viso būrio, bet ir tai, kad į antrą turą išėjo Le Pen. Nes jei Macrono varžovas būtų mažiau atstumiantis kandidatas (tarp kurių, vis dėlto, nebuvo nė vieno priimtino!), dar neaišku, kaip būtų pasiskirstę rinkėjų balsai. O renkantis tarp jo ir tokios amoralios, kad jau žemiau pulti nebegalima, Le Pen, Macronas garantuotai laimi su milžiniška persvara.
Žinoma, dar lieka grėsmė, kad Rusija gali pabandyti imtis savo „paskutinės priemonės“ – teroristinių išpuolių. Tai gali būti ir paprasčiausios naujos žudynės su šimtais aukų, ir išpuolis prieš kokį nors prancūzams ypatingai reikšmingą objektą, kaip Eifelio bokštas ar Luvras, ir, galiausiai, pasikėsinimas į patį Macroną, kaip savo laiku buvo su Juščenka. Beje, pastaroji grėsmė man atrodo pati realiausia – pagal tai, koks atotrūkis yra tarp jo ir Le Pen, tai yra vienintelis iš tiesų patikimas būdas užkirsti kelią Macronui patekti į Eliziejaus rūmus. Tikiuosi, kad bent šįkart prancūzų specialiosios tarnybos savo darbą atliks profesionaliai.
Arba paimkime kad ir tą patį Assadą. Ką, pasiteisino jam tas cheminio ginklo panaudojimas? Juk galėjo jis sau ir toliau nebaudžiamas skersti savo žmones tradicinėmis priemonėmis, padedamas ištikimų ir entuziastingų sąjungininkų rusų. Juo labiau, kad Vakarų politikai nesiėmė jokių realių priemonių (be tuščių šnekų) jam sustabdyti – o čia dar ir Trumpas laimėjo rinkimus su savo izoliacinės politikos lozungais, garantuojančiais Amerikos pasitraukimą iš pasaulinės arenos. Regis, viskas – bausti Assadą nebėra kam. Tačiau nebaudžiamumas galutinai sugadina piktavalius ir jie tampa vis įžūlesni, o jų veiksmai ima prieštarauti bet kokiai logikai ir sveikam protui – ir net jų pačių naudai.
Ant Assado, beje, „pasimovė“ ir dar vienas proputiniškas niekšas – Europos tarybos parlamentinės asamblėjos (štai tokie pas mus europinių vertybių sergėtojai!) Pedro Agramuntas. Būtinai mat jam reikėjo vykti fotografuotis su Sirijos diktatoriumi ir dar rusų kariniame lėktuve. Nejau jis manė, kad niekas apie tai nesižinos, arba sužinoję – atitinkamai nesureaguos?
Panašu, kad prisiprašė ir Kimas. Sėdėtų jis ten tyliai nesimuistydamas toje savo čiučhėje, ir niekas netrukdytų jam mėgautis gyvo dievo statusu bei terorizuoti savo zombiais paverstą šalies populiaciją bet kokiais metodais ir bet kokiais mastais. Net ir už ankstesnius branduolinius bandymus jis išsisuko praktiškai nenubaustas. Tačiau šis ponaitis irgi vis labiau įžūlėja. Dabar, matote, jis jau grasina paskandinti „Carl Vinson“ bei žada branduolinę ataką prieš Australiją. Savaime suprantama, kad tai tik tuščiažodžiavimas, bet, kaip sakoma, prisišnekėjai – tai atsakyk. Kol kas, tiesa, išlieka grėsmė, kad, vietoj realaus problemos sprendimo (o jis yra tik vienas – jėga likviduoti beprotišką ir baisiausią planetoje Šiaurės Korėjos režimą, su kuriuo lyginant net „Islamo valstybė“ atrodo visiškai demokratiškas darinys), ir vėl bus imtasi paliatyviųjų priemonių – ekonominių sankcijų – nors šįkart ir skaudesnių, mat jas palaiko ir Kinija. Lieka tik viltis, kad Kimas nenusiramins ir galiausiai prisiprašys vienintelio teisingo rezultato – to, kurio nusipelno.
Galiausiai, paties Trumpo situacija. Pačios baisiausios mano prognozės nesipildo ne todėl, kad yra nepagrįstos, o todėl, kad Trumpas yra PRIVERSTAS vykdyti visai ne tą užsienio politiką, kurią žadėjo ir kurios ketino imtis. Kodėl taip yra? Ogi todėl, kad blogio jėgos persistengė ir į prezidento postą jį pasodino su tikra raganosiška elegancija. Nuo vieno kurio nors dalyko – rusų programišių įsilaužimo į demokratų partijos serverius, nežabotos rusų žiniasklaidos propagandos, artimiausių bendražygių ryšių su Rusija ar melagingo liudijimo prisiekus – jis dar galėjo kažkaip „nusiplauti“ ir sausas išlipti iš balos. Bet tik ne tada, kai visa tai atsiskleidžia ir užgriūva vienu metu. O kur dar Assadas. Ir Kimas. Štai ir tenka Trumpui keisti kursą pilnu tempu taip, kad stiebai linguoja. Demonstruoti griežtumą Rusijai, su kuria iki tol labai smarkiai norėjo draugauti. Atsiimti savo žodžius apie „pasenusią, nebeaktualią ir nereikalingą NATO“. Tartis su Kinija, su kuria jis planavo mums visai nereikalingą konfrontaciją.
Tačiau – dar kartą pabrėžiu – džiaugtis ir atsipalaiduoti dar anksti. Jungtinių Valstijų užsienio politikos šturvalas lygiai taip pat greitai paprastai gali būti pasuktas į priešingą pusę, o labai daug kas – ne tik Rusijoje ir kitose pasaulinio blogio šalyse, bet ir svarbiausia, pas mus Vakaruose! – tik apie tai ir svajoja. O tokiomis sąlygomis, kai tie, kas privalo ginti gėrį (sveiką protą, laisvę, įstatymus, civilizaciją) aistringai trokšta bet kokio preteksto sudaryti eilinį kapituliacinį sandorį su blogiu ir parsiduoti jam už saują iš naftos gautų dolerių – visas viltis belieka dėti į blogio jėgas. Iš tiesų, mums belieka viltis, kad jos ir toliau laikysis eskalacijos kurso, bet kokius kompromisus paverčiančiu neįmanomais, ir privers net pačius bailiausius ir didžiausius bestuburius Vakarų kolaborantus pagaliau griebtis ginklų.
Jurijus Nesterenka
