Autizmo spektro sutrikimą (ASS) turintys asmenys dažnai įvardijami kaip nejautrūs kitų emocijoms, neturintys empatijos. Jų sunkumai tinkamai reaguoti į skirtingas socialines situacijas tapo ne vieno anekdoto pagrindu. Kas už viso to slypi? Ar tikrai autistiški žmonės neturi empatijos, ar tai tik mitas? Ką sako mokslas ir kokios yra asmeninės autistiškų asmenų patirtys?
Aleksitimija – dažna autizmo palydovė
Negebėjimas atpažinti kitų žmonių emocijų vadinamas aleksitimija. Dėl šio sutrikimo sunku atpažinti ir įvardyti skirtingas emocijas, kūno pojūčius, išreikšti emocijas, trūksta vaizduotės, mintys labiau nukreiptos į vidines nei išorines patirtis. Tyrimai rodo, kad dėl nenustatytų priežasčių apie 50 proc. autistiškų asmenų turi ir aleksitimijos sutrikimą. Tačiau panašus procentas aleksitimijos pasireiškia ir kartu kitais neurologiniais sutrikimais, tokiais kaip depresija, nerimo sutrikimai. Vadinasi, tai ne autizmo bruožas, o gretutinis sutrikimas.
Tomas Eicher-Lorka, kuriam diagnozuotas Aspergerio sindromas, visada turėjo problemų atpaažindamas emocijas. Jis prisimena: „Žiūrėdamas į žmogų nesuprasdavau, kokią emociją jis išgyvena. Bandydavau atspėti ir į ją tinkamai reaguoti, deja, tie bandymai dažnai būdavo nesėkmingi. Žmonių jausmus ir reakcijas man padėjo suprasti Paulo Ekhermano knyga „Emotions Revealed: Understanding Faces and Feelings“ („Atskleistos emocijos: jausmų ir veidų supratimas“). Ją išmokau atmintinai ir realybėje matomam veidui mintyse pritaikydavau paveikslą iš knygos. Taip pat man sunku iš intonacijos nustatyti, ką jaučia kitas žmogus. Gerai pažįstamus lengviau perskaitau, nes kiekvienas žmogus turi būdingą jausmų paletę, tipines reakcijas. Laikui bėgant išmoksti jų specifinius emocinius atsakus.“
ASS turinčio pedagogo Mareko Stakiewicziaus nuomone, daug autizmo spektro žmonių turi vienokių ar kitokių sunkumų atpažįstant emocijas: „Viena dažniausių priežasčių – autistiškų ir neurotipinių žmonių emocinio kodo skirtumai. Emocinis kodas – tai elementų, kuriais reiškiamos emocijos, visuma. Autistiški vaikai dažnai negauna adekvataus atsako į savo emocijas, todėl turi sunkumų jas atpažindami. Taip pat daug „terapijų“ moko atmesti natūralius emocinius kodus ir juos pakeisti „socialiai priimtinais“. Tačiau mojavimas rankomis ar šokinėjimas aukštyn ir žemyn gali būti tokia pati išraiška kaip šypsena. Atminkime, kad atpažinti emocijas mokomasi jas apibūdinant, pavyzdžiui: „Aš matau, kad dabar mojuoji rankomis. Manau, esi laimingas.“
Empatijos nebuvimas ar hiperempatija?
Išskiriamos trys empatijos rūšys: emocinė, kognityvinė ir užuojautos. Emocinė empatija siejama su gebėjimu išgyventi kito emocijas, jausmus. Pavyzdžiui, iškart tampa liūdna, kai kitas žmogus liūdi. ASS turintys asmenys neretai pamini, kad tokios empatijos jiems ne tik netrūksta, bet netgi yra per daug. Hiperempatija – tai ypatumas, pasireiškiantis neįprastai stipriu kitų asmenų emocijų pajautimu. Ji nėra ASS bruožas, ją gali turėti ir asmenys ne iš autizmo spektro. Pastebima, kad hiperempatija labiausiai veikia susidūrus su neigiamomis kitų emocijomis, tokiomis kaip nerimas, liūdesys, skausmas. Manoma, kad genai, didinantys polinkį į fizinį jautrumą, galimai sąveikauja su genetiniu polinkiu į empatinį jautrumą. Tai daro įtaką neurobiologiniams procesams, lemiantiems jaučiamą stresą reaguojant į kito asmens skausmą ar liūdesį. Šią savybę turintys asmenys labiau linkę jausti kaltę tarpasmeniniuose santykiuose. Tokie pojūčiai ir jausmai galiausiai gali atvesti iki nerimo ir depresijos sutrikimų, žemos savivertės. Manoma, kad genų įtaka hiperempatijai labiausiai pasireiškia ankstyvoje vaikystėje. Tuo metu vaikai jautriausi aplinkai, be to, formuojasi asmenybė, suvokimas, įprastos reakcijos. Todėl būtent ankstyvoje vaikystėje svarbiausia suteikti emociškai saugią aplinką, taip pat mokyti priimti ir suprasti savo bei kitų emocijas.
Emocijų vengimas – savisaugos elementas
Autistas Peteris Howelas teigia, kad sukurta nauja teorija – „intensyvaus pasaulio sindromas“. Pagal ją, bent daliai autistiškų asmenų problemų kyla ne dėl empatijos trūkumo, o dėl pertekliaus: „Mus vargina intensyvus bendravimas, taigi mes atsitraukiame. Autistiški asmenys akių kontakto vengia ne todėl, kad nesidomi veidais, greičiau priešingai. Kitų žmonių emocijos baugina. Galvoje kyla sumaištis – kaip padėti kitam žmogui susitvarkyti su jo skausmu, kad galėtum susitvarkyti su savuoju? Bandai reaguoti į jų emocijas taip, kaip norėtum, kad būtų reaguojama į tavąsias, bet paaiškėja, kad tai yra visiška priešingybė to, ko nori kitas žmogus. Tada jau ne tik vargsti su emocijomis, bet sutrinki dėl atstūmimo, kai aktyviai stengeisi padėti. Galiausiai tiesiog atsitrauki. Imi bendrauji su žmonėmis, kurie priima tave ir tavo emocinį atstumą.“
Stankiewiczius prisipažįsta: „Stiprios kitų žmonių emocijos, netgi teigiamos, man kelia nerimą, o tai vargina. Net dėl savo paties stiprių emocijų jaučiuosi nejaukiai, net jei jaučiuosi laimingas. Ilgai maniau, kad emocijos tik kelia problemas, todėl mėgstamiausia mano būsena buvo tyla ir ramybė. Manau, tai veikia panašiai kaip sensorinė sistema – per daug stimulo, net malonaus, sukelia perkrovą.“ Eicher-Lorka priduria, kad autistiškiems asmenims kartais sunku atpažinti emocijos lygį. Jie į nestiprią emociją gali reaguoti kaip į stiprią.
Sunkumai perkeltinėmis prasmėmis
Visuomenėje paplitęs anekdotas apie vyro reakciją į pykstančią žmoną: „Ką aš vėl ne taip padariau?“ Tai kognityvinės empatijos sunkumai. Ši empatijos rūšis siejama su kito asmens individualios perspektyvos suvokimu, kito žmogaus mąstymo, požiūrio ir elgesio supratimu. Tai sudėtingas mąstymo procesas, kuris leidžia suvokti, ką reiškia kito žmogaus užuolankomis pasakyta mintis, apsimestinės emocijos. Neurotipiniai žmonės paprastai tai perpranta labai greitai, o daugeliui autistiškų žmonių reikia įdėti pastangų. Suprantame, kad jiems reikia sakyti tiesiai šviesiai, duoti tikslias instrukcijas, nes jiems nėra savaime aišku.
Tarptautinėje autizmo bendruomenėje vartojami du terminai: „proto teorija“ (angl. Theory of Mind) ir „proto aklumas“ (angl. Mind Blindness). „Proto teorija“ – tai gebėjimas sąmoningai atpažinti kitų žmonių būsenas: ką jie galvoja ar jaučia, kokios jų mintys, kokie troškimai, o „proto aklumas“ yra tokio gebėjimo nebuvimas. Pastarasis yra vienas dažniausių bruožų, į kuriuos atsižvelgia specialistai, tirdami dėl autizmo diagnozės.
Ribų nesuvokimas dažnai lemia nestandartinius problemų sprendimus
Atjautos empatija apima pastangas padėti, suprasti kito žmogaus būklę. Ji susijusi su aktyviais pagalbos veiksmais, pavyzdžiui, sergantį žmogų nukreipti pas specialistus. ASS turintiems žmonėms netrūksta tokios empatijos, nors jiems kartais sunku nuspręsti, kokios pagalbos siūlymas yra tinkamas tuo metu.
Autistiški žmonės turi daug mažiau ribų, o tai yra itin teigiamas dalykas, jei ieškome naujų sprendimų, atrodytų, neįveikiamoms problemoms spręsti. Tačiau kalbant apie emocinės paramos gavimą ir suteikimą, autistiškiems žmonėms neretai sunku suprasti, kur yra socialinės ribos, kiek fizinio kontakto yra socialiai priimtina. Kai kurie apkabina per stipriai arba tiesiog nemėgsta apsikabinti, dėl to klaidingai įvertinami kaip nejaučiantys ar negebantys mylėti.
Stankiewiczius sako: „ASS turintiems žmonėms neretai sunku tinkamu metu pasakyti reikiamus žodžius. Tai sukelia įvairius nesusipratimus, trikdo aplinkinius. Bet tai nereiškia, kad autistiškam žmogui nerūpi. Mano empatija yra kiek kitokia nei neurotipinių žmonių. Jie siunčia „mintis, maldas ir teigiamą energiją“ arba verkia kartu su žmogumi, kuris susilaužė ranką. O aš ieškočiau būdų, kaip iškviesti greitąją pagalbą arba liepčiau visiems užsičiaupti ir sutvarstyčiau ranką.“
Eicher-Lorka pritaria: „Aš dažniausiai stengiuosi įsikišti, jeigu yra aiškiai matomas problemos sprendimas. Deja, dažnai sunku įvertinti socialiai priimtiną atsaką, ypač į stiprų emocinį šoką. Sunku suprasti, ar žmogų reikėtų apkabinti, ar patylėti, ar ką nors jam pasakyti. Dažniausiai randu tinkamą veiksmų planą, ypač kai tai yra fizinė problema, tokia kaip tvarstymas, gelbėjimas ar pagalbos iškvietimas.“
Dalis ASS turinčių asmenų susiduria su įvairiomis problemomis atpažįstant savo ar kitų jausmus, daugumai sunku suprasti, kokia reakcija yra tinkama ir kokios pagalbos reikia, tačiau autistiški asmenys geba jausti, atjausti ir nori padėti.
Tekstas perpublikuojamas iš Lietuvos autizmo asociacijos žurnalo „Lietaus vaikai“ 2019 m. 5-ojo numerio
