Kanadoje gimęs ir augęs emigrantų iš Lietuvos anūkas Dainius Kazimieras Valiūnas Šileika, kraujo balso pašauktas, prieš porą metų parvažiavo gyventi į Tėvynę, o prieš savaitę grįžo iš Lietuvos kariuomenės organizuojamų karybos mokymų, perėjęs bazinį kario savanorio įgūdžių kursą. Mat, reikalui esant, pasiryžęs ginklu ginti Lietuvą.
- Į Kanadą iš Lietuvos emigravote ne jūs ir net ne jūsų tėvai, o seneliai? – paklausė Dainiaus Lietuvos žurnalistai.
- Taip, Šiauliuose gyvenę mano tėvo tėvai iš Lietuvos pasitraukė karo metu, o mamos mamos tėvai, karą pergyvenę Europoje, į Kanadą laivu atplaukė jau pokaryje. Taip nutiko, kad visi jie apsigyveno Toronte, ten susipažino, sukūrė šeimas... Toronte gimė mano tėvai, o galiausiai, 1984 metų rugpjūčio 6-ąją, - ir aš. Ankstyvojoje vaikystėje keletą metų gyvenome Ispanijoje, tėvai sako, kad buvau neblogai pramokęs kataloniškai, bet, deja, šios kalbos visai neatsimenu. Grįžome į Kanadą, lankiau paprastą mokyklą, augau lygiai taip, kaip ir bet kuris kanadietis vaikas...
- Na, gal ne visai lygiai taip, juk turbūt buvo ir lietuvių bendruomenės sambūrių, ir sekmadienio mokyklėlė?..
- Torontas Kanadoje, kaip ir Čikaga JAV, garsėja lietuvių bendruomenės gausa ir aktyvumu. Turime ten tris lietuviškas bažnyčias, Kanados lietuvių jaunimo sąjungą, lietuvišką skautų organizaciją, turime jaukų bariuką, gražiu lietuvišku pavadinimu „Lokys“, kur galima užsisakyti lietuviškų patiekalų... Savaitgaliais tėvai siųsdavo į šeštadieninę mokyklą, kur buvome mokomi lietuvių kalbos, gramatikos, Lietuvos istorijos, o kiekvieną ketvirtadienį vaikščiodavau mokytis tautinių lietuvių liaudies šokių...
Kadangi tiek mano šviesaus atminimo senelis, tiek mano tėvas - iškilūs jūrų skautai, tad, be abejo, gerokai paskautauti, pagyventi tautinėje, patriotiškai angažuotoje erdvėje teko ir man.
Lietuva mano senelių atsiminimuose išliko labai romantizuota ir idealizuota. Iš Tėvynės jie išvažiavo ne savo noru, visa savo esybe šventai tikėdami, kad Lietuva - gražiausia ir tobuliausia šalis pasaulyje. Gal šiandien tarp lietuvių ir nemadingas toks požiūris, bet būtent tokį mano tėvai ir seneliai perdavė man. Drauge su pasakojimais, su iš Tėvynės atsivežtomis ir čia, emigracijoje, apie Lietuvą sukurtomis dainomis... Nuo vaikystės lig šiolei ausyse man skamba senelio išmokyta daina: „Grįšim, grįšim, ten kur teka Nemunėlis ir Neris“...
Senelis taip ir numirė nesulaukęs Lietuvos Nepriklausomybės, tėvai paseno, bet aš ėmiau ir išpildžiau šioje dainoje skambėjusį pasižadėjimą.
- Ir vis dėlto koks buvo svarbiausias motyvas, parvedęs jus į protėvių žemę?
- Pagrindiniai trys filosofiniai klausimai, į kuriuos žmogus sau turi atsakyti: kuo aš tikiu, ką aš veikiu ir iš kur aš esu atsiradęs. Pirmieji du atsakymai visą žmogaus gyvenimą gali keistis, tačiau trečiojo neatsikratysi ir nepakeisi. Todėl kiekvienas žmogus, siekiantis save atrasti ir nuosekliai pažinti, šį pažinimo kelią turi pradėti net ne nuo savęs paties, o būtent nuo savųjų šaknų, nes jų neperpratęs niekada iki galo neįstengs suprasti ir savęs. Natūralu, kad manasis savęs pažinimo kelias atvedė mane į Lietuvą, kurios nepažinęs neįstengčiau suprasti, kodėl pats esu būtent toks, koks esu.
Dabartiniai Ukrainos įvykiai rodo, kad tiek savo genealoginį medį, tiek savo Tautos istoriją būtina gerai žinoti kiekvienam, nes visada atsiras norinčiųjų ją iškreipti, panaudoti savo naudai, o drauge ir tavimi manipuliuoti.
Menu, tėvas kadaise išleisdamas mane į vaikų stovyklą Vermonte man taip bylojo: „Sūnau, tu nešioji ne tik savąjį vardą, bet taip pat ir manąją pavardę. Todėl žinok, kad gyvendamas toje stovykloje atstovausi ne tik sau, bet drauge ir visiems tiems gyviems ir mirusiems savo giminėms, kurių pavardę nešioji - tavieji žodžiai, poelgiai ir savybės tavo sutiktiesiems pasakos apie mus visus.“
Lygiai taip ir su Tauta. Kai jus, mane ar į užsienį išvažiavusį kurį kitą mūsų tautietį stebi ir vertina kitų tautų atstovai, jie juk nesako: „Toks yra jis“, jie sako: „Tokie yra lietuviai.“ Todėl esu tvirtai įsitikinęs, kad tautiškumas ugdo žmogų, padaro jį geresnį, nes įpareigoja mus stengtis ne tik už save, bet drauge už savąją šeimą, plačiąją giminę, bičiulių ratą, protėvius ir būsimąsias kartas.
- Matyt jūsų šeima, taip pat - šeštadieninės mokyklėlės mokytojai tokią atsakomybę tikrai jautė, jeigu jūs, už vandenyno augęs žmogus, štai taip gražiai kalbate lietuviškai.
- Atvirai tariant, gyvendamas Toronte lietuviškai kalbėjau kur kas gražiau - gyvendamas Vilniuje, padirbėjęs banke, per porą metų jau spėjau „prisigraibyti“ visokių kalbos šiukšlių, anglizmų, kurių kupina nūdienos Lietuvos verslo kalba. Visokie „mytingai“, „bryfingai“... Gaila, kad šitaip. O juk šeštadieninėje Toronto mokykloje mus net dviskaitos mokė: „du batu“, „du litu“... Deja, šiandien Lietuvoje jau niekas taip nebešneka. Emigrantų bendruomenės savyje yra užkonservavusios tokią kalbą, tokią kultūrą ir papročius, kokius išsivežė, o per tą laiką viskas negrįžtamai pasikeitė pačioje Lietuvoje. Net prisiminti juokinga - iki pamatydamas Lietuvą įsivaizdavau, kad visi be išimties jos gyventojai gyvena kaimuose ir lig šiolei dėvi vien tik tautinius drabužius...
- O kuris jūsų pamatytos Lietuvos bruožas labiausiai neatitiko tos senelių apdainuotos idealizuotos Lietuvos?
- Labiausiai nustebau patyręs, kad gausi nūdienos lietuvių dalis - nemyli Lietuvos, niekina tautybę, užuot didžiavęsi, - savąją kilmę vadina visų nesėkmių priežastimi... O ir man atvažiavus, užuot apsidžiaugę, pasveikinę su sugrįžimu, daugelis sakė: „Durneli, grįžk greičiau į Kanadą ir dėkok likimui už tokią galimybę, nes čia tavęs laukia tik skurdas, melas ir neviltis.“
Skurdo, melo ir kitų bėdų esama kiekvienoje pasaulio valstybėje, tačiau paklaustas, kokia pati gražiausia pasaulio šalis, kadandietis atsakytų, kad Kanada, amerikietis - kad JAV, australas - kad Australija, ir tik lietuvis tokios ieškotų tolybėse, net nepagalvojęs žvilgtelėti į Lietuvą. Apmaudu...
Man Lietuva visuomet buvo milžinų, didvyrių šalis, todėl liūdna ir skaudu buvo patirti, kad kažkas nutrūko lietuvių Tautoje per tą okupacijoje pragyventą laiką, kažkas palaužė lietuvių tikėjimą savimi ir savosios Tėvynės ateitimi.
Tačiau nepasiduodu - mėginu savąjį požiūrį ir savąsias vertybes skleisti aplink tikėdamas, kad nacionalinis orumas ir Tautos pasitikėjimas savimi sugrįš, kad išaugs nauja Lietuvos vaikų karta, kaip atžalynas gaisravietėje, ir gyvuos per amžius Lietuva.
- O ką norėtumėte pasakyti tiems bendrataučiams, kurie šiandien ruošiasi ar svarsto emigruoti iš Lietuvos?
- Norėčiau juos įspėti ir patikinti: kad ir kur važiuotų, savąjį kraują, savąją prigimtį ir savąją tautybę jie visur neišvengiamai vešis su savimi. O prašalaičio jausenos, atskirties pojūčio ir Tėvynės ilgesio jiems vis tiek nepavyks išvengti, nepaisant kur ir kaip jie įsikurtų.
Ir tegu neįsivaizduoja, kad savo išvažiavimu jie baudžia Lietuvą, nepateisinusią jų vilčių. Šypsodamas pasakyčiau jiems, kad išvažiuodami savuosius šansus į gerovę ir laimingą gyvenimą jie perleidžia mums, pasiryžusiems čia likti, tuo tik padidindami mūsų galimybes.
Dar pasakyčiau, kad esama sričių, kuriose Lietuva laimi ir prieš Kanadą ir prieš daugelį pasaulio šalių. Pirmiausia - kasdieniniame gyvenime čia dar tebėra svarbus žmogiškumo faktorius, o jis žmogaus saugumo ir laimės pojūčiui - nepaprastai svarbus. Štai kad ir dekretinės atostogos. Nei JAV, nei Kanadoje gimdyvės ir jaunos mamos jokių išskirtinių socialinių garantijų neturi. Ką jau kalbėti apie ligi nėštumo turėtos darbo vietos išsaugojimą...
Arba štai - susirgo mano sūnelis. Kanadoje medicinos darbuotojai būtų jį iš manęs paėmę ir paguldę į ligoninę vieną, palikę mane išgyventi ir spėlioti, kaip tam vaikeliui tarp svetimų žmonių seksis. O čia, Lietuvoje, - manęs pirmiausiai paklausė: „Važiuosite su vaikeliu drauge į ligoninę?“ Ir kai nustebęs paklausiau: „Nejaugi galima?“, man atsakė: „Ne tik galima, bet ir reikia - jis juk dar kūdikis, kaip galėtume jį atplėšti nuo tėvų?“. O dar kai sužinojau, jog tėvas darbovietėje čia įprastai išleidžiamas slaugymo atostogų, dėl vaikelio ligos - tiesiog abstulbau.
- Esate jaunas tėtė, turite darbą, stengiatės prasikurti gyvenime... Kam jums prireikė tų kario mokymo kursų? Ketinate tapti Lietuvos kariu?
- Ketinu, jeigu prireiks, tapti Lietuvos gynėju. Lietuva mane priėmė, suteikė man pilietybę. Noriu parodyti jai savo ištikimybę ir dėkingumą. Man labai liūdna, kad jauni žmonės Lietuvoje šiandien įpratę kalbėti tik apie savąsias teises, nė neprisimindami, kad esama ir pareigų. Jaučiuosi skolingas Lietuvai taip, kaip savajai Tėvynei turėtų skolingas jaustis kiekvienas šio pasaulio žmogus. Juk kiek šalies didžiūnų stengėsi, kiek Lietuvos vyrų - karių, partizanų, knygnešių - žuvo, kad Lietuva išliktų, kad šiandien egzistuotume mes. Moti ranka į visą šimtmečiais dėl Lietuvos lietą kraują ir prakaitą man reikštų visų tų žmonių išdavystę. Juk jų žygiai - tai imperatyvas mums: Lietuva neturi teisės išnykti.
- Labai panašiai kalbėjo Lietuvos vyrai pokaryje, išeidami kautis į miškus. Bet visi žinome, kaip baigėsi jų kova...
- O ką? Garbingai baigėsi. Svarsčiau ir apie tokį variantą. Juk jeigu ir vėl liksime vieni, jei, tarkim, NATO mums į pagalbą neateis, ir vėl reikės tokių vyrų - sutinkančių žūti už Lietuvą, sutinkančių savo mirtimi pasakyti, kad nesame vergų Tauta, kad tikime, jog turime ką ginti.
- Žūti už Lietuvą? Ir šitaip sako jaunas tėvas?
- Būtent. Juk sūnų auginu. Antraip kokį pavyzdį jam parodysiu? Na taip, žinau, nūdienos pasaulis linkęs kartoti: „Nebūk herojumi, nėra to, už ką verta aukoti gyvybę...“ Tačiau aš nenoriu, kad šitaip mąstytų ir mano sūnus. Atvirkščiai, noriu pasakyti jam: „Būk herojumi - niekada nepasiduok.“ Nes kapituliuojama iš tiesų ne mūšyje - kapituliuojama savo sąmonėje ir širdyje, paprastai kur kas anksčiau, nei prasideda karas.
