Tarytum iš niekur atsiradęs stulbinamas Donaldo Trumpo populiarumas, peržengęs visas geografines ir demografines ribas ir taip sujaukęs įprastines kategorijas, vieniems kelia baimę, kitiems – pasibjaurėjimą, daugumą jis tiesiog stebina. Tačiau dar 2009-aisiais grupė mokslininkų atrado tai, kas gali visai logiškai paaiškinti šį reiškinį. M. Hetheringtonas ir J. Weileris tais metais išleido knygą apie autoritarizmo poveikį Amerikos politikai (Authoritarianism and Polarization in American Politics). Šioje knygoje jie numatė, kad Respublikonų partija, skelbdamasi tradicinių vertybių saugotoja, pati to nežinodama pritrauks daugybę žmonių, pasižyminčių autoritariškomis pažiūromis. Ilgainiui šie žmonės sustiprino pasidalijimą partijos viduje tarp tradicinių respublikonų ir ne tokių ortodoksiškų, bet tuo pat metu labiau radikaliai nusiteikusių narių. Hetheringtonas ir Weileris tuo metu net nesuvokė, kiek tiksliai jų teorija numatė radikalius Amerikos politinės tikrovės pokyčius. Mat autoritariškų pažiūrų žmonės, matydami didėjantį socialinį nestabilumą, ekonomines, kultūrines ir demografines permainas, jaučia didesnes baimes nei daugelis kitų rinkėjų ir nori stiprios valdžios, kuri užtikrintų tam tikrą status quo ir įvestų tvarką. Ir šitos baimės, šis troškimas jas įveikti jėga juos neišvengiamai skatina rinktis kandidatą, kuris visiškai nepanašus į įprastus Jungtinių Valstijų politikus.
Apie kokį autoritarizmą kalbama?
Nuo nacių laikų nemažai mokslininkų ėmė domėtis autoritarizmo priežastimis. Jų tyrimo objektas buvo ne diktatoriai, bet tie eiliniai piliečiai, kurie staiga ir taip gausiai ima palaikyti kraštutines politines sroves. K. Stanner 2005 m. išleistoje knygoje „Autoritarizmo dinamika“ (The Authoritarian Dynamic) teigia, kad egzistuoja tam tikra kategorija žmonių, kuriuose glūdi užslėptos autoritariškos tendencijos, kurias „aktyvuoja“ fizinio pavojaus pojūtis arba destabilizuojantys socialiniai veiksniai. Sakytum, kaip rašo profesorius J.Haidtas, kažkas nuspaudžia mygtuką ir pasigirsta instrukcija: „Moralinės grėsmės atveju uždarykite sienas, išvarykite tuos, kurie yra kitokie, ir nubauskite tuos, kurie yra moraliai iškrypę.“ Jie mėgsta tvarką ir hierarchijas, kurios suteikia pojūtį, kad situacija kontroliuojama. Įvairovė, permainos, migrantų srautai – visa tai jiems kelia gilų nesaugumo jausmą. Amerika pastaraisiais metais kaip tik smarkiai pasikeitė, padaugėjo įvairių rasių imigrantų, kurie išsilavinimu, kompetencija ir galimybėmis gauti gerus darbus vis labiau konkuruoja su baltaisiais amerikiečiais. Ekonominė situacija taip pat nevienareiškmė: didėja nelygybė, vis didesnė ekonominio prieaugio dalis susitelkia kelių procentų turtingiausiųjų rankose, o vidutinis amerikiečių vyriškių atlyginimas dabar žemesnis, nei buvo prieš 40 metų. Baltųjų darbininkų klasė yra kaip tik ta, kuri patiria didžiausią spaudimą, jaučiasi prarandanti pozicijas.
Kaipgi mokslininkai nustato, kas būtent yra potencialūs radikalių ar netgi diktatoriškų politikų rėmėjai? Juk kai kurių dalykų nepaklausi tiesiai. Negi kas atvirai atsakytų į tokius klausimus kaip: „Ar jūs nekenčiate juodaodžių?“ arba „Ar esate davatka?“ Ilgą laiką niekas neturėjo aiškių kriterijų, tačiau XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje politikos mokslų profesorius Stanley Feldmanas viską pakeitė. Jis suprato, kad autoritarizmas yra greičiau asmenybės profilis nei politinė tendencija. Ir jeigu tai tikrai susiję su asmens psichologija, galima šiuos polinkius atsekti užduodant klausimus, kurie, regis, niekaip nesusiję su politika. Jis parinko ketvertą klausimų apie šeimą ir tėvų pareigas. Nuo to laiko jie tapo klasikine priemone atsekti autoritarizmo polinkius. Štai tie klausimai:
1. Kaip manote, kas vaikui svarbiau: savarankiškumas ar pagarba vyresniesiems?
2. Kaip manote, kas vaikui svarbiau: paklusnumas ar pasitikėjimas savimi?
3. Kaip manote, kas vaikui svarbiau: rūpestingumas ar geras elgesys?
4. Kaip manote, kas vaikui svarbiau: smalsumas ar geros manieros?
1992 m. Feldmanas įtikino Nacionalinę rinkimų studiją, politinių apklausų centrą, įtraukti šiuos klausimus, ir nuo to laiko surinkta daugybė duomenų, kuo puikiausiai patvirtinančių teoriją, kad polinkis į autoritariškumą sutampa su politiniais žmonių pasirinkimais. Šie tyrimai ne tik numatė D. Trumpo iškilimą, bet ir atskleidė visą pastarųjų dešimtmečių Amerikos politinio gyvenimo dinamiką.
Kai D. Trumpas tik pradėjo kilti, mokslininkai sudarė naujus klausimynus, sudarytus iš keturių dalių. Pirmojoje grupėje buvo sudėti įprasti Feldmano klausimai, antrojoje – standartiniai klausimai apie tai, kokias partijas ar kuriuos kandidatus rinkėjas labiau mėgsta. Trečiojoje buvo klausiama apie tai, kokias fizines grėsmes jaučia rinkėjai: nuo ISIS bei Rusijos iki virusų bei avarijų keliuose. Na, o ketvirtojoje buvo klausiama apie tai, kokią politinę liniją rinkėjai palaiko. Iš esmės tyrimo tikslas buvo nustatyti socialines baimes. Apklausos dalyviai turėjo įvertinti nuo „labai gerai“ iki „labai blogai“ įvairius aktualius ar hipotetinius reiškinius: gėjų santuokos, pilietybės suteikimas nelegaliems migrantams, leidimas musulmonams statyti mečetes JAV miestuose ir t. t.
Pirmasis tyrimo rezultatas buvo autoritariškomis nuotaikomis gyvenančių žmonių skaičius – 44% respondentų pasirodė esą „aukšto“ arba „labai aukšto laipsnio“ autoritarai. Tačiau įdomiausia tai, kad tie asmenys, galbūt patys to nežinodami, per pastaruosius kelis dešimtmečius tapo didele politine jėga. 65% tyrimo dalyvių, identifikuotų kaip autoritarai, balsuoja už Respublikonų partiją, ir 55% Respublikonų partijos narių yra autoritariški. O iš tų, kurie buvo nustatyti kaip labiausiai neautoritariški, 75% yra Demokratų partijos nariai ar rinkėjai.
Tačiau taip buvo ne visada. Viskas prasidėjo septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai respublikonai pakeitė rinkimų strategiją, norėdami prisivilioti pietinių valstijų demokratų rinkėjus. Jie ėmė apeliuoti į rinkėjų baimes, ėmė skelbtis esą tvarkos, teisės ir tradicinių vertybių gynėjai. Toks kalbėjimas, pažadai stabdyti socialines permainas ir, jeigu prireiks, primesti tvarką jėga, patiko autoritariškos sanklodos rinkėjams. Na, o demokratai kalbėjo apie piliečių teises, lygybę ir socialinę pažangą, kitaip tariant, užėmė socialinių permainų partijos poziciją. Tad visai natūralu, kad vis daugiau autoritariškų žmonių per pastaruosius kelis dešimtmečius perėjo į respublikonų pusę.
Autoritarizmas, baimės ir D. Trumpas
D.Trumpą palaiko 52% procentai „aukšto laipsnio“ autoritarų, ir tik 38% tų respublikonų, kurie buvo nustatyti kaip „žemo laipsnio“ autoritarai. Kad autoritariški žmonės rems D. Trumpą, buvo galima numatyti. Tačiau kas gi skatina kitus jį palaikyti? Autoritariški žmonės yra ypač jautrūs tam tikro tipo fizinėms baimėms – jie labiau nei kiti bijo iš užsienio kylančių grėsmių, tokių kaip islamo teroristai ar Rusija. Jie kur kas mažiau bijo vietinės reikšmės įprastų pavojų, pavyzdžiui, tokių kaip automobilių avarijos. Tačiau įdomu tai, kad ir dalis neautoritariškų žmonių taip pat bijo terorizmo. Pasitvirtino teorija, kad pakankamai prigąsdinti žmonės, kuriems paprastai nepriimtinos autoritariškos nuostatos, pavojaus akivaizdoje ima elgtis kaip autoritarai. Čia išryškėja žiniasklaidos vaidmuo. Jau kelinti metai respublikonams palanki žiniasklaida nuolatos kalba apie tai, kad pasaulis yra baisus ir pilnas grėsmių, o štai prezidentas B. Obama nepakankamai rūpinasi amerikiečių saugumu. Taigi respublikonų rinkėjai nuolatos girdėjo įspėjimų apie galimus pavojus.
Žinoma, išorinės grėsmės nėra vienintelė autoritaiškų nuotaikų kilimo priežastis. Kaip jau minėta, socialinis nestabilumas, permainų baimė daro savo. Ypač baltieji amerikiečiai jaučia, kad praranda buvusias pozicijas ir tikisi, kad stiprus savas lyderis sugebės jiems jas sugrąžinti. Apklausų duomenys rodo, kad autoritariško tipo žmonės yra linkę pritarti jėgos panaudojimui, kad būtų sustabdyta imigracija ir suvaržytos įvairios civilinės laisvės, besikėsinančios į tradicinę santvarką ir moralines vertybes. Kaip tik todėl jie linkę palaikyti tokį kandidatą kaip D. Trumpas. Kad ir kaip būtų, tikėtina, kad Donaldas Trumpas nėra atskiras reiškinys, o tik pirmasis iš daugelio būsimų „Trumpų“.
JAV, be abejo, turi savą specifiką, tačiau iš esmės šios tendencijos nėra išskirtinai amerikietiškos. Galėtume pamėginti atlikti Lietuvoje panašų testą ir pažiūrėti, kokio tipo asmenybės ir kokios baimės lemia politines permainas mūsų krašte. Pirmiausia galima paklausti savęs, kaip atsakytume į tuos kelis klausimus, kaip mūsų nuotaikoms daro įtaką žiniasklaida. Ko gero, daug kas pasidarytų aiškiau.
Šaltinis: Bernardinai
