„Sprendimą dėl Danijos pilietybės priėmiau tikrai ne iš karto, delsiau, svarsčiau kelerius metus. Norisi būti nesvetima savoje šalyje, išlaikyti savo šaknis, todėl Lietuvos pilietybės praradimas būtų itin skaudus“, – tinklaraščiui Euroblogas.lt sako Lietuvoje jau daugelį metų negyvenanti ir netrukus Danijos pilietybę gausianti Erika. Dviejų vaikų mama tvirtina, kad jai būtų labai skaudu prarasti Lietuvos pilietybę, todėl tikisi, kad šalis priims reikiamas pataisas.
Erikos įsitikinimu, praradus pilietybę jos požiūris į Lietuvą pakistų, tačiau ji jokiu būdu netaptų svetima.
„Dėl itin menkų galimybių Lietuvoje žmonės priversti palikti šalį, ieškoti geresnio gyvenimo svetur, o kai jį surandi, išlaikyti pilietybės Lietuva irgi nesuteikia galimybių“, – piktinosi moteris.
Kita už dano ištekėjusi lietuvė Tautvydė augina sūnų ir dukrą. Įstatymas vaikams iki suaugant leidžia būti abiejų valstybių, iš kurių kilę jų tėvai, piliečiais, bet kol kas jie turi tik Lietuvos pasus. Mat dabar šeima įsikūrusi mūsų šalyje, o apie daniškus žada galvoti persikėlusi į Daniją.
Pašnekovei dvejonių nekyla, ar reikėtų įteisinti dvigubą pilietybę, ir esą net nereikia sukti galvos dėl savęs suvokimo ar identiteto: „Būtų tikrai puiku, jei vaikai galėtų turėti dvigubą pilietybę, o ne kaip dabar – privaloma rinktis. Tarsi turi atsisakyti dalies savęs, kurią gavai gimdamas. Mes šeimoje norime, kad nė viena tautybė nebūtų prioritetinė. Jei gyvensime Danijoje, tikėtina, kad vaikai eis į danišką mokyklą ir natūraliai atsisakys Lietuvos pilietybės. Man to, žinoma, nesinorėtų. Man jie yra lietuviai, Allanui – danai. Tame nematau jokio prieštaravimo, nes tai yra tiesa, gyvenimiška ir tikra. Juk jie per sekundę gali persijungti iš vienos kalbos į kitą, jiems artimos tiek vienos, tiek kitos šalies tradicijos. Kuo mažiau skirstysime ir brėšime aiškias ribas, tuo būsime atviresni, jautresni, tolerantiškesni. Kosmopolitiška ši era.“
Nebėra trijų milijonų
Diskusija dėl dvigubos pilietybės Lietuvoje tęsiasi bene dešimtmetį, įgaudama pagreitį paskelbus antrojo nepriklausomos Lietuvos istorijoje gyventojų surašymo duomenis, kurie patvirtino, kad itin daug piliečių̨ Lietuvoje jau nebegyvena. Nors per surašymą̨ dar buvo trys milijonai, jau po metų, 2012 m. pavasarį, Lietuvos gyventojų skaičius smuktelėjo dar žemiau.
Dvigubos pilietybės šalininkai teigia, kad nuoseklus Lietuvos gyventojų mažėjimas turėtų paskatinti valdžios atstovus keisti požiūrį į dvigubą pilietybę, priešininkai savo ruožtu atšauna, kad žmogus negali tarnauti dviem ponams.
Lietuvoje pilietybės įgijimo ir netekimo reikalavimus apibrėžia Konstitucija ir Pilietybės įstatymas. Šis įstatymas numato, kad Lietuvos pilietis tuo pačiu metu negali būti ir kitos valstybės piliečiu, t.y. draudžiama dviguba pilietybė, išskyrus labai konkrečius įstatyme numatytus atvejus. Kodėl ir ar reikėtų drausti dvigubą pilietybę, diskutuoja ne tik Lietuvos, bet ir kitų valstybių politikai bei ekspertai.
„Turi lemti ne emocijos, o racionalumas“
Buvusio Konstitucinio Teismo teisėjo Vytauto Sinkevičiaus įsitikinimu, dviguba pilietybė turi būti naudinga ne tik išeiviams ar dėl ekonominių priežasčių išvykusiems iš šalies žmonėms: „Turime matyti čia gyvenančiųjų interesus. Reikia pagrįsti, kodėl Lietuvai reikalinga dviguba pilietybė.“
Mykolo Romerio universiteto profesoriaus teigimu, dvigubos pilietybės įteisinimo klausimus turi lemti ne emocijos, o racionalūs argumentai. Seime surengtoje konferencijoje „Dviguba pilietybė. Kaip tai valgoma?“ jis tvirtino, kad yra daug neatsakytų klausimų, pavyzdžiui, dėl dalyvavimo rinkimuose ir teisės būti išrinktiems.
„Ar užsienyje visą laiką gyvenantys dvigubi piliečiai įgis ir rinkimų teisę, ar jie patys galės būti renkami į parlamentą? – konferencijos dalyvių klausė profesorius. – Jei būtų suteikta tokia teisė, kiltų problemų dėl Konstitucijos straipsnio, kuriame numatyta, jog Seimo nariu gali būti renkamas tas, kas nesusijęs priesaika, pasižadėjimu užsienio valstybei.“
Be to, V. Sinkevičius pastebi, kad problemų gali kilti ne tik dėl teisės rinkti ir būti išrinktam, bet ir dėl valstybės vientisumo ar agresijos atveju: „Pavyzdžiui, karo atveju mobilizuojant piliečius. Dalis asmenų gali būti davę ištikimybės priesaiką ir agresoriui.“
Kliūtis siekti karjeros?
Šalys įvairiai sprendžia dvigubos pilietybės klausimus, kai kurios jų atsisako suteikti dvigubą pilietybę, kitos suteikia pilietybę tik tam tikrų šalių piliečiams, trečios brėžia brūkšnį tarp pilietybės ir tautybės.
Tai, kad dvigubą pilietybę 1967 m. patvirtino JAV Aukščiausiasis teismas, nereiškia, kad valstybė ir dvigubos pilietybės savininkas neturi problemų, rašoma „The Los Angeles Times“ redakciniame straipsnyje. Tekste užsimenama, kad JAV Valstybės departamentas atkalbinėja piliečius nuo dvigubos pilietybės tvirtindamas, esą „dviguba pilietybė suvaržys JAV valstybės pastangas padėti savo piliečiams užsienio šalyse“.
Straipsnyje pastebima, kad valstybės, kuriose suteikiama dviguba pilietybė, paprastai turi didesnių reikalavimų savo naujiems piliečiams būti lojaliems. Štai Valstybės departamentas JAV piliečius įspėja, kad „dviguba pilietybė apribos jiems galimybes gauti informaciją, susijusią su paskyrimu į tam tikras pareigas, įsidarbinimu, apribos jų teisę dalyvauti konkursuose, pripažįstant juos netinkamais kandidatais“.
Dviguba pilietybė padėtų integruotis?
Bilefeldo universiteto mokslininkų tyrimas „Dviguba pilietybė judumo amžiuje“ atskleidė, kad dvigubą pilietybę vertinti vienareikšmiškai sudėtinga, tačiau pagrindo bijoti nėra.
Mokslininkai pastebi, kad neįgiję antros pilietybės šalyje, kurioje jie reziduoja, imigrantai praranda galimybę ne tik balsuoti, bet ir būti tinkamai atstovaujami, o tai, kad jie balsuotų gimtinėje ir šalyje, kur jie reziduoja, neturėtų būti pagrindas nesuteikti jiems dvigubos pilietybės.
„Jie dalyvautų skirtinguose rinkimuose ir balsuotų už skirtingas politikas, o dėl to, kad Europos Sąjungos pilietis, turintis ir kitos ES šalies pilietybę, nepažeistų principo „vienas asmuo, vienas balsas“ balsuojant Europos Parlamento rinkimuose, turėtų pasirūpinti ES, sukurdama demokratinius mechanizmus, apsaugojančius visuotinius rinkimus nuo dvigubo balsavimo“, – rašo tyrėjai Thomasas Faistas ir Jürgenas Gerdesas.
Jie pastebi, kad dvigubos pilietybės suteikimas imigrantams leistų išvengti biurokratinių kliūčių (darbo leidimų, draudimo dirbti viešajame sektoriuje) ir geriau integruotis į visuomenę. Esą reikalavimas atsisakyti gimtosios pilietybės prieš įgyjant naująją emigrantams sukelia emocinių sunkumų, susijusių su tapatumu. Jie atkreipia dėmesį, kad dviguba pilietybė padėtų čionykščiams pripažinti imigrantus visaverčiais ir lygiaverčiais visuomenės nariais.
Galima, bet su išlygomis
Profesorius V.Sinkevičius savo komentare „Dviguba pilietybė: nauji iššūkiai ir galimi sprendimai“ primena, kad dvigubos pilietybės neleistinumo principas pirmą kartą buvo įtvirtintas 1922 m. Lietuvos Konstitucijoje. Joje atsirado absoliutaus dvigubos pilietybės draudimo principas.
Mokslininko teigimu, šios Konstitucijos paaiškinimuose nurodytas konstitucinis draudimas buvo grindžiamas tuo, kad „yra daug svetimšalių, kurie, neatsižadėdami vieni Lenkijos, kiti Rusijos, norėtų Lietuvoje naudotis Lietuvos piliečių teisėmis, bet nenori eiti tų pareigų, kurios tenka Lietuvos piliečiams“.
Rengiant 1992 m. Konstituciją (kuri galioja iki šiol) taip pat buvo vadovaujamasi nuostata, kad būtina įtvirtinti vienos pilietybės principą, o dviguba pilietybė bus galima tik atskirais retais atvejais.
„Nepamirškime ir to, kad tuo metu, kai buvo rengiamas Konstitucijos projektas, Lietuvoje dar buvo dislokuota okupacinė Rusijos kariuomenė, čia gyveno daug Rusijos karininkų ir jų šeimų narių, dar buvo gajos įvairios „autonomijos“ idėjos, nebuvo galutinai išblaškyta „Jedinstvos“ organizacija. Tuo metu Lietuvos valstybingumas nebuvo toks stiprus, kaip dabar“, – komentare rašo mokslininkas.
Tačiau V.Sinkevičius siūlo Seimui svarstyti tokio turinio pataisą, pagal kurią dvigubą pilietybę galėtų turėti tie Lietuvos piliečiai, kurie įgijo ES valstybės narės ar NATO priklausančios valstybės pilietybę: „Kitaip tariant, dviguba pilietybė galima tik tada, kai įgyjama pilietybė tų valstybių, kurios atitinka Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus.“
