Pasiruošę, dėmesio, startas! Lenktynės prasidėjo, tačiau būtų neprošal jose išvysti daugiau dalyvių.
Antrąją apylinkę atstovaujančio miesto tarybos nario Bobo Fioretti spalio 13-osios dienos pranešimas apie dalyvavimą mero rinkimuose pažymėjo neoficialią 2015 metų mero rinkimų kampanijos pradžią.
Kol kas Fioretti yra vienintelis drąsuolis, oficialiai patvirtinęs, jog meta iššūkį merui Rahmui Emanueliui ir ketina kitų metų vasario 24-osios rinkimuose jį išstumti iš užimamų pareigų.
Antrą kadenciją miesto tarybos nario pareigose tarnaujantis Fiorettis, kurio apylinkė apima pietinės ir artimosios šiaurinės miesto pusių dalį, yra nuolatinis ir nepavargstantis mero Emanuelio oponentas ir kritikas. Štai dėl ko 2011 metais buvo perbraižytas rinkiminių apylinkių žemėlapis, o Fioretti buvo išstumtas iš jo paties apylinkės ir priskirtas visai kitai vietai.
Jam neliko kur trauktis, o tik žengti į priekį (ir aukštyn), tačiau pats vienas užimti miesto rotušės jis negali. Deja, kol kas jo rėmėjų ir potencialių rinkėjų bazė apsiriboja jo senosios apylinkės elektoratu ir hiperaktyviais progresyvistais, kuriems tinka „bet kas, svarbu ne Rahmas“.
Fioretti gali surinkti $3 milijonus kampanijos lėšų. Emanuelis beveik garantuotai peržengs $20 milijonų ribą. Jei jiems teks lenktyniauti vienas prieš vieną, Fioretti laukia garantuotas pralaimėjimas. Pastarajam yra būtinas dar vienas varžovas. Čikagos mokytojų sąjungos prezidentė Karen Lewis labai rimtai svarsto įsitraukti į šias lenktynes.
Jei Čikagos gyventojai rimtai svarsto apie savo miesto ir Rahmo Emanuelio skyrybas, jiems Lewis ir Fioretti pora turėtų atrodyti kaip dangaus palaiminta sąjunga.
Oficialus Lewis įsitraukimas smarkiai pastiprintų Emanuelio opoziciją artėjant 2015 metų rinkimams ir šiek tiek išlygintų galios pusiausvyrą, kuri kol kas absoliučiai yra dabartinio mero pusėje.
Lewis ir Fioretti būtų draugiškai vienas kito atžvilgiu nusiteikę oponentai. Jie ne tik tarpusavy kalbasi, tačiau jų nuomonės sutampa daugeliu klausimų, pavyzdžiui, dėl didesnio miesto turtingiausiųjų apmokestinimo ir mokyklų tarybų, kurios būtų renkamos, o ne skiriamos.
Emanuelis priėmė ne vieną sudėtingą ir drąsos pareikalavusį sprendimą, kad padėtų krizės apimtam miestui vėl atsistoti ant kojų, tačiau negalima užmerkti akių prieš tą faktą, kad Čikaga vis dar kenčia nuo siaučiančio smurto ir išvešėjusios neteisybės.
Čikaga nusipelno diskusijų apie miesto ateitį. O be patikimų ir reikšmingų varžovų, pokalbis apie miesto ateities planus ir perspektyvas nenusimato. Reikalingi oponentai, galintys priversti dabartinį merą kalbėti.
Abu - tiek Fioretti, tiek Lewis - yra progresyviųjų pažiūrų. Jų elektoratai persidengia, tačiau tuo pačiu ir stiprėja: afroamerikiečiai ir lotynoamerikiečiai, profesinių sąjungų nariai ir vietiniai bendruomenių aktyvistai.
Žurnalistai, kuriuos meras metų metus ignoravo, su malonumu suteiks Lewis ir Fioretti sąjungai daugybę nemokamos vietos žiniasklaidoje.
Abu mero oponentai rinkimuose dalyvautų kaip atskiri varžovai, tačiau vedini vieno tikslo – „susigrąžinti“ miestą. Žinoma, tokia vieninga jėga yra įmanoma tik tuo atveju, jei jie bent kuriam laikui sugebės į šoną nustumti savo egoizmą ir asmenines ambicijas. Tam prireiks ne tik kandidatų savidisciplinos, bet ir jų kampanijų darbuotojų ir rėmėjų pastangų.
Tai nėra itin sunku padaryti, nes jiems abiems aišku, kad pulti vienas kitą yra neparanku. Galima gana lengvai nuspėti, kad jų kalbos bus tiek panašios, kad atrodys kaip duetu atliekama daina: Emanuelis sukūrė dikensišką pasakojimą apie du miestus; Emanuelio valdymas apsiriboja pranešimų spaudai platinimu; Emanuelis nepažįsta „tikrosios“ Čikagos.
Fioretti akcentuoja savo patirtį miesto taryboje ir atstovauja nepatenkintus baltuosius rinkėjus, ypač tuos, kurie priklauso skirtingoms etninėms bendruomenėms. Lewis galėtų imtis Emanuelio pakalikų miesto taryboje. Šiam duetui aktyvinant ir telkiant bendruomenės grupes ir jų lyderius bei neaukšto rango valstybės tarnautojus, Emanueliui nebeužtektų vien kelių strategiškai palankiose vietose surengtų bendruomenės forumų. Jis iš tiesų gautų progą pasišvaistyti gausiais savo kampanijos finansiniais ištekliais.
Mažų mažiausiai, šis duetas mero rinkimuose gali reikšti antrą rinkimų ratą. Pagal Čikagos miesto rinkimų įstatymą, pirmame rate kandidatas laimėti gali tik tuo atveju, jei surenka daugiau nei 50 procentų visų balsų. Jei nei vienam kandidatui to padaryti nepavyks, mūsų lauks dar vieni rinkimai balandį, kai rinksimės iš dviejų kandidatų, gavusių daugiausia balsų.
O jei į antrą ratą nepakliuvęs kandidatas bus Rahmas? Neįmanoma? Bet juk čia Čikaga!
