Ne kartą Čikagoje Lituanistikos tyrimo centre (LTC) lankęsis muzikologas Dr. Darius Kučinskas, Kauno technologijos universiteto docentas, šiuo metu Stanfordo universitete Fulbright stipendija remtas mokslininkas, pirmą kartą atvyko į LTC Lemonto patalpas š.m. vasario 3 d., kur skaitė paskaitą apie lietuvių išeivijos muziką ir lietuviškus pianolų ritinėlius.

Turbūt labai mažai kas žino, kas yra pianola. Įdomus faktas yra tai, kad pianola labiau išpopuliarėjo JAV negu Europoje ir todėl gerai atspindi JAV lietuvių bendruomenės muzikinę kultūrą. Dr. Kučinskas pirmą kartą susipažino su pianolomis 2006 m., radęs pianolų ritinėlių dėžę LTC Muzikologijos archyve Čikagoje. Šiuo metu LTC Muzikologijos archyve yra 116 pianolų ritinėlių, Balzeko muziejuje – apie 150.

Kaip grojamos pianolos? Pianolą sudaro popieriaus ritinėlis, kurio ilgis maždaug 15-20 metrai, iš kurio iškarpyta daug skylučių, pagal kurias grojami muzikos kūrinai.  Įstačius ritinėlį į pianolą, kuri įmontuota į pianiną, pianola ima groti be pianisto; žmogus tik kontroliuoja dinamiką (valdoma minant pedalus) ir greitį (valdoma rankinėlėmis prie klavišų). Taigi, viena vertus, pianola nėra visiškai mechaninė, o laikoma akustiniu instrumentu, kurio muziką galima „interpretuoti“. Antra vertus, kaip teigia D. Kučinskas, pianolą būtų galima laikyti kompiuterinės muzikos prototipu, kadangi grojama pagal tam tikrą programą.

Anot Dr. Kučinsko, pianolos pasiekė savo populiarumo viršūnę apie 1920-1930. Tuo metu jos konkuravo su kitais garso įrašo instrumentais – su vaško ritinėliais (wax cylinder) ir ankstyvąja plokštele, tačiau pianolų garsas išsiskiria savo kokybe, nes groja muziką kaip pianinas – kaip akustinis instrumentas, o ne iš anksto įrašytais garsais. Gal todėl pianolos ir aplenkė savo konkurentus ir vienu tarpu užėmė net antrą vietą JAV gamybos rinkoje (pirmojoje vietoje – automobiliai).

Per Pirmąjį pasaulinį karą emigravusios tautos – lenkai, vengrai, lietuviai, ukrainiečiai ir t.t. – sukūrė savo pianolų. Dr. Kučinsko surinktais duomenimis, lietuviškų ritinėlių gamybos laikotarpis buvo 1915-1932 m., kada buvo pagaminta maždaug 350 ritinėlių, o juose įrašyta apie 400 kūrinių. Liaudies muzika sudarė apie 60 procentų kompozicijų, lietuvių kompozitorių kūryba – apie 40 procentų. Deja, iki šiol išliko ne daugiau kaip pusė to meto pagamintų ritinėlių. Įdomu, kad dar galima rasti lietuviškos muzikos ritinėlių internetu, pavyzdžiui per Ebay.

Dr. Kučinskas atkreipė dėmesį ir į kitą pianolos ritinėlių ypatumą. Dažniausiai į plokšteles būdavo įrašyta liaudies muzika ar muzika chorui, o į ritinėlius pianolai įrašyta ir išleista daug instrumentinės muzikos arba instrumentinių dainų aranžuočių.

Paskaitos metu lankytojai galėjo pasiklausyti pianolos garso įrašų ir pasimėgauti užburiančiais jų skambesiais. Iš tų įrašų kai kurios dainos buvo visiems lietuviams žinomos, tokios kaip „Plaukia sau laivelis“ ir „Lietuviais esame mes gimę“... Straipsnio autoriui, ne lietuviui, buvo įdomu pastebėti klausytojų nostalgiją šioms melodijoms.

Paskui Kučinskas pristatė penkis ypatingus lietuviškų pianolos ritinėlių leidėjus. Jie susitelkė tam tikruose regionuose – Brooklyne, Shenandoah ir Čikagoje.

Brooklyne gyvenęs leidėjas Jonas Ambrozaitis (1861-1933) buvo tipiškas to meto prekybininkas, savo krautuvėje pardavinėjęs ne tik muzikos instrumentus, bet ir rašomąjį popierių ir laikrodžius. Išleido dainas kaip „Pamylėjau vakar“ ir „Šėriau žirgelį“. Kai prasidėjo ekonominė krizė, Ambrozaitis tapo Victoro – vienos to meto didžiausių firmų – atstovu. Augustinas Antpusaitis (1886-1972) irgi gyveno Brooklyne, užsiėmė ne tik ritinėlių pianolai leidyba, bet ir pianolų, vargonų ir pianinų gamyba. Išleido dainų kaip „Litai“ ir „Vienas kareis“.

Ritinėlių pianolai leidėjai dažnai patys būdavo kompozitoriui, pavyzdžiui Antanas Pocius (1884-1953) ir Vincentas Nickus (1884-1938) Čikagoje. Shenandoah, PA gyvenęs Jonas Žemaitis (1868-1932) sukūrė dainas „Aš lietuvaitė“ ir „Myliu Lietuvą“, išleido ir savo dainų natas. Prie lietuviško pianolos repertuaro prisidėjo kompozitoriai Antanas Vanagaitis ir Stasys Šimkus. Šimkus laikomas lietuvių muzikos klasiku. Todėl nenuostabu, kad nors Šimkus ir negyveno JAV, jo muzika buvo įrašyta į ritinėlius pianolai.

Nors lietuviški ritinėliai pianolai gyvavo palyginus trumpai, jų istorija atspindi muzikinę tradiciją JAV lietuvių bendruomenėje. Dr. Kučinskas yra vienintelis lietuvių muzikologas taip besigiliantis ir iškėlęs pianolų tradicijos reikšmę. Įdomu tai, kad šiom dienom senoji ritinėlių pianolai technika yra perrašinėjama ir saugoma naująja technologija – skaitmenizacija. Prie to išsaugojimo prisideda ir Dr. Kučinsko moksliniai tyrimai.

Straipsnio autorius Yusuke Ishii

Gailės ir Roberto Vitų nuotraukose – akimirkos iš paskaitos