Regis, Rusijos bandymas pasaulį įtikinti savąja Minsko susitarimo interpretacija, t.y., priversti Ukrainą įvesti pataisas į jos Konstituciją ir taip išsaugoti savo nusikalstamą buvimą Donbase, nebuvo vainikuotas pergalės laurais. Vokietija ir Prancūzija nereikalaus atlikti Ukrainos Konstitucijos pakeitimus, lietusius „ypatingo statuso“ suteikimą Donbasui. Tai tapo aišku iš abiejų šalių užsienio reikalų ministrų Franko-Walterio Steinmeierio ir Jeano-Marco Ayrault vizito Kijeve. Tokiu būdu tarptautinė diplomatija išreiškė savo verdiktą: iš pradžių regiono demilitarizacija (o tai reiškia, kad iš Donbaso turi būti išvesti rusų samdiniai kovotojai ir išgabenti ginklai), o tik tada kokie nors pakeitimai Ukrainos Konstitucijoje.
Tai, kas akivaizdu pasaulinei bendruomenei, nebūtinai suvokiama žmonėms, patiems save pastačiusiems aukščiau įstatymų ir teisės normų. Konstitucija veikia jos reglamentuojamos šalies atsakomybės ribose. Regionuose, kuriuose yra užsienio karinės pajėgos ir kovotojų samdinių pulkai, kalbėti apie konstitucines normas paprasčiausiai yra beprasmiška. Kad ir ką dabar nuspręstų Ukrainos parlamentas, be regiono demilitarizacijos, tai liks tik teoriniais pasvarstymais.
Rusija Donbase bando vienu metu išspręsti kelias užduotis. Pirmiausia, panaudoti Donbasą kaip situacijos Ukrainoje destabilizavimo faktorių. Antra, priversti pasaulį atšaukti Rusijos Federacijai įvestas sankcijas už Minsko susitarimo punktų nesilaikymą. Na, o trečia (ir svarbiausia) – išgauti tarptautinės bendruomenės patvirtinimą, kad Ukraina bei visa likusi posovietinė erdvė yra rusų įtakos zonoje.
Tačiau net Rusijos vyriausybės ir likusio pasaulio supratimas, ką apskritai reiškia sąvoka „įtakos zona“, radikaliai vienas nuo kito skiriasi. Kremliaus akimis – tai teisė nebaudžiamam peržengti ribas: „Savo teritorijoje mes darome viską, ką norime“. Civilizuoto pasaulio supratimu, įtakos zona yra traktuojama kaip vyriausybės atsakomybė už viską, kas vyksta toje teritorijoje. Skirtingos Minsko susitarimo traktuotės – tai kur kas daugiau nei kova dėl „zonų“. Tai kova dėl sampratų.
Kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, Minsko susitarimas ir iš to kylančios Rusijai paskirtos ekonominės sankcijos kur kas labiau atitinka rusų „strateginius tikslus“ nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Iš teisinės perspektyvos, sankcijos yra grynai juridinis veiksmas. Jos yra skiriamos tam, kas pažeidė įstatymus, kas už šį pažeidimą yra atsakingas ir kuris yra įstatymų laikymosi garantas. Tarp įstatymų, atsakomybės zonos ir sankcijų yra labai aiškus ir labai tiesioginis ryšys. Pavyzdžiui, už įstatymų pažeidimus, kuriuos padaro vaikas (chuliganizmas, vandalizmas, piktavališkas mokyklos turto naikinimas ir kitas nusikaltimas), sankcijos tenka jo tėvams arba globėjams. Iš teisinės perspektyvos, sankcijos – tai atsakomybės zonos pripažinimas. Iš principo, kai tarptautinė bendruomenė Rusijai paskyrė sankcijas už tai, kas vyksta Donbase, ji pripažino šią teritoriją Rusijos įtakos zona. Pirmą kartą posovietinėje erdvėje Rusijos Federacijai buvo uždėta atsakomybė už konfliktus kaimyninėse valstybėse, kuriuos ji arba įžiebia ir kursto, arba trukdo išspręsti ir galutinai nuslopinti.
Pirmadienį, vasario 29-ąją, Didžiosios Britanijos ambasadorius Jungtinėms Tautoms Matthew Rycroftas Saugumo tarybos susitikime pareiškė, kad „sankcijos Rusijai galios tol, kol ji neišves savo karių ir ginkluotųjų pajėgų iš Donbaso ir nepadarys spaudimo kovotojams nutraukti šią krizę, žudančią vietinius gyventojus“. Vladimirui Putinui netiesiogiai sakoma, kad jis yra „atsakingas už tą, ką prisijaukino“. Rusijos Federacijai perduodama atsakomybė ne tik už rusų karių veiksmus ir dislokuotus ginklus, tačiau ir už kovotojus, kuriems padaryti įtaką dabar pavedama jam.
Prieš mus – sena kaip pats pasaulis situacija: „Norėkite atsargiai, nes jūsų norai gali išsipildyti“. Bandydamas išsaugoti įtaką nepriklausomoje Ukrainoje, Putino režimas dabar yra verčiamas prisiimti atsakomybę už savo „strateginius planus“.
Nuo pat agresijos Ukrainoje pradžios, Rusija bandė nuo savęs nusimesti atsakomybę už tai, kas vyksta. Slėpdama savo karius už kaukių, nuo uniformų nurėžusi atpažinimo ženklus, ginklus gabendama slapta, neva, humanitarinės pagalbos konvojais, Rusija veikė pagal principą „nepagautas – ne vagis“. Naudodamasi tuo, kad niekas negali įrodyti Rusijos tiesioginio įsiveržimo į Donbasą, rusų vyriausybė bandė išsisukti nuo atsakomybės. Iš čia ir kyla visas tas nesusipratimas su sankcijomis ir bandymai jas panaikinti be realaus „darbo su padarytomis klaidomis“.
Vladimiras Putinas, kaip pabrėžia dauguma ekspertų, bando atgaivinti tam tikrą Rusijos imperijos ir sovietinės „Blogio imperijos“ hibridą. Vyriausybės propagandininkai tikina, kad teritorijos plėtimas – tai ne tik imperijos teisė, bet ir jos šventa pareiga, nes tik taip ji gali pati save išsaugoti. Tuo pat metu, kai panaudojant karinį šantažą ir milijonines propagandos kampanijas, yra bandoma ištraukti pasaulio pritarimą Rusijos sienų plėtrai, patys Rusijos piliečiai ir „rusų pasaulio“ gerbėjai yra įtikinėjami, kad be tolimesnės sienų plėtros „Rusiškoji imperija“ sugrius. Apie Sovietų Sąjungos žlugimą kalbėdama kaip apie „didžiausią XX amžiaus geopolitinę katastrofą“, Putino propaganda sugebėjo savo šalininkus įtikinti tuo, kad Sovietų Sąjungos atgimimas yra pats didžiausias triumfas ir ateities pergalių garantas. Atkurdamas Sovietų Sąjungą, Kremlius pirmiausia bando atgaivinti jos metodus ir principus ir primesti juos civilizuotam pasauliui.
Sovietų Sąjunga buvo teritorijų ir žmonių „savininkė“, tačiau niekada nebuvo už juos atsakinga. Galimybė nebaudžiamai lieti kraują ir griauti likimus kaip tik ir yra toji valdžios forma, kurios siekia šiandieninė Rusijos valdžia. Vien Rusijos jai per maža. Kad jaustųsi ypatinga ir įtakinga, jai būtina „daryti tikrą plataus masto įtaką“, t.y. gauti tarptautinės bendruomenės indulgenciją nepaisyti įstatymų ir už Rusijos teritorijos ribų.
Kai „rusų pasaulio“ ir Putino propagandininkai mus bando įtikinti tuo, kad „Vakarai neturi priemonių, jėgų ir noro sustabdyti Rusijos agresiją“, jie nelabai nutolsta nuo tiesos. Ne, Trečiojo pasaulinio karo su laike pasiklydusia šalimi paranojike niekas nepradės. Pasaulis su Rusija nekariauja. Jis toliau laikosi pozicijos, kad jam josios teisės ir įstatymų traktuotės yra nepriimtinos. Ukrainos teritorijoje Donbase sovietiniams-rusiškiems „valdžios be atsakomybės“ principams sankcijų pavidalu yra priešpastatomas „valdžios atsakomybės“ principas.
Prieš mus – sena kaip pats pasaulis situacija: „Norėkite atsargiai, nes jūsų norai gali išsipildyti“. Bandydamas išsaugoti įtaką nepriklausomoje Ukrainoje, Putino režimas dabar yra verčiamas prisiimti atsakomybę už savo „strateginius planus“.
Vladimiras Putinas ir Kremliaus grietinėlė taip ir nesuprato, kad Minsko susitarimo esmė yra ne tai, kaip traktuojami ar interpretuojami jo punktai, o tai, kad toks susitarimas apskritai egzistuoja. Šiame susitarime yra numatomas atsakingasis ir jam tenkanti atsakomybė. Taisyklė labai paprasta: kas panelę šokdina, tas ją ir maitina. Norite įtakos – prisiimkite atsakomybę. Nenorite atsakomybės – eikit iš čia lauk.
Sovietinio valdžios supratimo pasaulis jau nebepriims. Geopolitinis žaidėjas, kuris negali būti ekonomiškai ir politiškai įtakingas civilizuotąja to žodžio prasme, yra pasmerktas degraduoti ir smukti. Tokia yra šiandieninė pasaulio realybė. Bet kokie bandymai XXI amžiuje veikti pagal XX amžiaus metodus, kurie vieną imperiją jau sužlugdė ir sunaikino, tik pagreitina neišvengiamą šios struktūros galą.
Šiandien ukrainietiškame Donbase sprendžiamas klausimas, kuo būti pačiai Ukrainai: valstybe-garantu, ar valstybe, kuri leidžia savo teritorijoje, savo atsakomybės zonoje, nusileisti įstatymų nepaisymui ir leisti „stipriausiam“ vadovauti paradui? Tačiau tuo pat metu Donbaso situacija užduoda klausimą apie tai, koks bus pasaulis. Ar civilizuotoji jo dalis sutiks gyventi kaimynystėje su monstru, gyvenančiu pagal barbariškus jėgos principus, ar taps įtakos centru, kuris, pats gerbdamas savus principus, stebės ir prižiūrės, kaip tų principų laikosi kiti? Donbasas - tai ne derybų ir susitarimų vieta. Tai net ne Ukrainos krizės teritorija ar Rusijos-Ukrainos ginkluoto konflikto sritis. Tai toji vieta, kurioje šiuo metu sprendžiasi, pagal kokius principus XXI amžiuje gyvens žmonija.
Kol kas pasaulio lyderiai linksta prie ukrainietiškos Minsko susitarimo traktuotės: pirmiausia demilitarizacija, priešo pajėgų išvedimas, tarptautinių stebėjimo grupių patvirtinimas, kad regione nebekuriamos kovotojų grupuotės, ir tik po to - pakeitimai Konstitucijoje, kurie taipogi turi būti priimami po visuotinės diskusijos Ukrainos mastu. Kol kas Vladimiras Putinas nepasirengęs sutikti su civilizuotu įtakos zonos kaip atsakomybės zonos apibrėžimu, todėl ir toliau dės pastangas destabilizuoti situaciją. Ukraina yra puikus pavyzdys, kokią siaubingą kainą tenka mokėti už delsimą sprendžiant civilizuoto pasirinkimo klausimą.
Donbasas – tai pamoka mums visiems. Taika ukrainietiškame Donbase įmanoma tik tada, kai civilizuoto pasaulio principai nugalės barbariškumą. Arba Donbasas taps tarptautinių normų ir taisyklių veikimo zona (t.y. pateks į civilizuotos bendruomenės įtakos zoną), arba praplės rusiškų principų zoną ir taip pagimdys dviejų, visiškai priešingų, koncepcijų priešpriešą.
Larisa Vološina, Kijevas, Ukraina
