Rusijos įsikišimas į karą Sirijoje privedė prie siaubingos humanitarinės katastrofos, tačiau su Rusija būtina bendradarbiauti būtent šioje srityje („kovojant su islamo terorizmu“). Jis stiprins ir dar geriau apginkluos Amerikos ginkluotąsias pajėgas (įskaitant branduolinius ginklus), tačiau yra pasirengęs atšaukti sankcijas Rusijai mainais į abipusį(!) branduolinį nusiginklavimą (juo labiau, kad sankcijos Rusijai paskirtos už visiškai kitus veiksmus, kurių ši nė neplanuoja nutraukti). Jis pripažįsta Rusijos kaltę kibernetinėse atakose (ir neabejotinai žino apie visą kita, pradedant Ukraina, baigiant Sirija), tačiau pradeda nuo pasitikėjimo Putinu.
Jis tiki laisva prekyba, tačiau rengiasi milžiniškomis sumomis apmokestinti bet kokį importą. Jis nėra politikas, nors ir prezidentas. Jis atsisako pasakyti, ką darys su branduoliniu susitarimu su Iranu, tačiau laiko jį pačiu blogiausiu ir kvailiausiu. Jis privers pasaulį gerbti Ameriką, iki minimumo sumažinęs jos vaidmenį tarptautinėje arenoje. Jis nori draugystės su Amerikos priešais (t.y. akivaizdu, kad su ta pačia Rusija, nes likę Amerikos priešai – tai islamo pasaulis), tačiau Amerika jam yra pirmiau visko.
Na, o aš pats dabar pasakysiu, kad VISI mano pacituoti Trumpo pasisakymai yra visiškos kvailystės. Tame ir reikalas, kad tarpusavyje prieštaraujančių pareiškimų rinkinyje visada bus galima atrasti ir išrinkti tinkamus pareiškimus. Tačiau kam dar iki šiol yra neaišku, kad į patį svarbiausią postą Žemės planetoje atsisėdo neandertalietis, kuris pats nesupranta, ką sapalioja?
„Nuo šios akimirkos mūsų žemėje ims galioti pats svarbiausias principas: Amerika pirmiau visko. Amerika pirmiau visko!“ Jūs kaip sau norite, tačiau man kyla nenumaldomas noras tai sakyti kita kalba ir su kino kronikose matyta intonacija. Nors iš tiesų himnas „Vokietija aukščiau visko“ buvo oficialiai patvirtintas, kai nacių nebuvo dar nė kvapo, o pačios eilės parašytas buvo XIX amžiuje kaip raginimas suvienyti išdraskytą Vokietiją, o ne kaip dominavimo pasaulyje ambicijos. Ir vis dėlto, po pralaimėjimo Antrajame pasauliniame kare, šį posmą (o kartu ir ėjusį po jo) iš himno pašalino – kaip sakoma, kad tik toliau nuo pagundos. Apskritai, Trumpo inauguracinė kalba vyko pagal visas puikiausias hitleriškas tradicijas: pompastiška demagogija (jokio praktinio konkretumo), žongliravimas faktais ir atviras melas (išsamiai su Trumpo kalba ir nusikalbėjimais galima susipažinti, kad ir, pavyzdžiui, „The New York Times“ straipsnyje „Donald Trump’s Inaugural Speech, Annotated“), o taip pat nuolatinis apeliavimas į vienybę ir tautos didingumą, žalą, kurią jai padarė (ar neva padarė) ankstesnė valdžia ir užsienio priešai, didį istorinį momentą, vokiečių, oi, atleiskite, amerikiečių darbininkų interesus (kaip ir Hitleris, Trumpas visiškai nesupranta, kaip technikos ir technologijų progresas keičia ekonomikos struktūrą, nereikalingais paversdamas tiek didelius neautomatizuotus fabrikus, tiek stambias žemės ūkio naudmenas) ir, žinoma, niekuo nepagrįsti pažadai išspręsti visas problemas – tiek realias, tiek įsivaizduojamas – „būtent čia ir būtent dabar“.
Kaip ir Hitleris, Trumpas visai ne prieš draugauti su totalitarine Rusija, ir mano, kad su ja galima sudaryti palankų sandorį (jis visiškai ignoruoja visą ankstesnę patirtį, įrodančią, kad rusai išduoda visus ir visada – nuo Hitlerio iki Obamos). O nuo neva dešiniųjų pažiūrų Trumpo (jis toks pats dešinysis, kaip Hitleris nacionalsocialistas) pareiškimų apie „nuo šio momento tautai sugrąžintą valdžią“, padvelkė tokiu sovietmečiu, kad net negera tapo.
Skirtingai nuo Hitlerio ir Putino, Trumpas, žinoma, neplanuoja okupacinių karų. Tačiau šiuo požiūriu jis netgi yra tikresnis nacistas, nei anie du. Reikalas tas, kad nacizmo gyvavimui svetimų teritorijų okupacija netgi kenkia, nes visiškai sunaikinti vietinių gyventojų yra neįmanoma (tai buvo neįmanoma ir prieš 75 metus, o juo labiau dabar), o juos integruoti – reiškia suteršti savo paties tautos „grynakraujiškumą“, kuris nacistui yra pati aukščiausia vertybė. Ir ne tik biologine, bet ir, dar svarbesne, kultūrine prasme. Šiandieninėje realybėje okupantui tenka ir savo tautos sąskaita dar ir maitinti užgrobtuosius, kaip Rusijai Krymą, Luhanską, Donecką, Abchaziją ir taip toliau. „Tikras“ nacistas turi būti ne okupantas, o izoliacionistas.
Beje, negalima sakyti, kad Hitleris to visiškai nesuprato. Jo kalbose galima rasti tiesioginių sąsajų su Trumpo pareiškimais, kad mes, matote, niekam nenorime primesti savo gyvenimo būdo, tiesiog mūsų interesai mums yra patys svarbiausi. Tačiau dėl mano jau paminėto neišprusimo Hitleris manė, kad Vokietijai labai trūksta žemės ūkių, kad šalis išsimaitintų, todėl jai reikia daugiau „gyvybinės erdvės“. Taip viskas ir prasidėjo: kaip žinia, apetitas kyla bevalgant, o nuslopsta tik prasidėjus žarnų nepraeinamumui.
Tačiau Trumpas, be abejo, žino, kad jokios naujos žemės Amerikai nereikalingos, tad niekas (išskyrus, žinoma, gresiantį ekonomikos krachą) nesutrukdys jam kurti savąją amerikietišką čiučhę. Priminsiu, kad šis terminas, nusakantis oficialią Šiaurės Korėjos ideologiją ir tapęs jos saviizoliacijos nuo kitų šalių pagrindu, korėjiečių kalba reiškia „savarankiškas apsirūpinimas“. Taigi, „pirk prekę amerikietišką, samdyk amerikiečius“. Globalizacija, specializacija, pasaulinis darbo pasidalinimas? Ne, apie tai mes nieko nesame girdėję. Kaip ir Hitleris, Trumpas nuo pasaulio atsilieka mažiausiai šimtmečiu ir yra pasirengęs tempti savo šalį į viduramžius. Ak, taip, dar jis labai trokšta statyti kelius – matyt, ir tai nusižiūrėjo nuo fiurerio, bet net nepasivargino išsiaiškinti, ar tie nauji keliai tokiais kiekiais šiuolaikinei Amerikai, kur oro pervežimai jau yra pigesni už antžeminius, yra apskritai reikalingi.
Labai daug ką pasako ir tai, kad savo kalboje Trumpas tik kartą ir tik tarp kitko paminėjo laisvę, o visą savo dėmesį skyrė nacistams kur kas svarbesnėms vertybėms: didybei, pasididžiavimui ir, žinoma, saugumui bei apsaugai. Pastarąją, pasirodo, mums asmeniškai užtikrins pats Dievas – tai, matyt, pati patikimiausia „garantija“, kokią Trumpas gali duoti tautai. Gott mit uns, va taip.
Žinoma, visa tai nekeičia fakto, kad ir tarp Trumpo priešininkų dauguma, švelniai tariant, simpatijų nekelia. Aš kalbu ne tik apie aršius protestuotojus, daužiusius vitrinas ir automobilius (štai šitas atmatas, niokojančias niekuo dėtų žmonių nuosavybę, reikia bausti maksimaliai griežtai, nepriklausomai nuo jų politinių įsitikinimų). Kairieji, žalieji, įvairiausio plauko „kovotojai su diskriminacija“, kurie iš tiesų kovoja ne prieš kokius nors pažeidimus ar kėsinimąsi į laisvę, o už privilegijas savo atstovaujamai grupei – tai tikrai ne ta publika, kurią norėtųsi turėti savo sąjungininkais. Tačiau kai prisimeni, kad labiausiai už visus Trumpo pergale yra džiaugiamasi putiniškoje Rusijoje, jau tampa nebesvarbu, kas yra jo priešininkai.
O kodėl rusai taip džiaugiasi, visai neseniai ypatingai kvailiems paaiškino vienas iš Putino „štraicherių“, neva žurnalistas, Maksimas Ševčenko (jis toje melagių šalyje dar yra ir Žmogaus teisių komiteto narys). Aš manau, kad tas uolus kvailys už savo paiką nuoširdumą jau atsiėmė pagal nuopelnus, tačiau jau nieko nebepadarysi – žodis ne žvirblis. Kviečiu pasidalinti šia į anglų kalbą taip ir neišversta citata su savo pažįstamais Trumpo gerbėjais:
„Ji [Trumpo inauguracija] manyje žadina viltį, kad JAV viduje prasidės siaubinga krizė. Ji manyje žadina viltį kad... JAV viduje kils pilietinė konfrontacija, kuri peraugs į politinę konfrontaciją... Aš noriu, kad maras nusiaubtų abiejų konflikto pusių namus... Šio žmogaus inauguracija manyje žadina labai dideles viltis. Todėl aš jį palaikiau, kaip ir palaikysiu visus, kurie į Amerikos visuomenės valdančiąsias ir privilegijuotąsias grupes įneš konfrontaciją, skilimą ir pasidalijimą... Dabar, atvirai kalbant, jie patys padeginėja savo namus. O aš visiškai nenoriu padėti jiems jų gesinti. Priešingai – tegu jie dega, ir tegu dega kuo stipriau... Tegu amerikiečių Leviatanas išsikrausto iš proto ir pats save suėda.“
Citatos pabaiga. Dar turite klausimų?
Jurijus Nesterenka
