Pradėsiu nuo smagiosios dalies. Kaip jau minėjau, „vatnikų“ komentarų prie savo straipsnių niekada neskaitau, tačiau visada užmetu akį, kiek mano straipsnis surinko neigiamų įvertinimų, jog žinočiau, kaip smarkiai eilinį kartą juos įsiutinau. Paprastai mano straipsniai internete sulaukia 10-20, o patys sėkmingiausi – apie 30 neigiamų įvertinimų. Tačiau paskutinysis mano straipsnis sukėlė dar nematyto masto Putino padlaižių įsiūtį! Pradžioje jie pasitenkino vos 160 neigiamų įvertinimų už šį straipsnį (o iš inercijos – ir už praėjusį), tačiau, sulaukę pakankamo atsako iš mano skaitytojų, nenurimo ir mano nuopelnų bei savo pačių bejėgiškumo įvertinimo skaitiklį prisuko jau iki keturženklės sumos. Matyt, į kovą su manimi įsitraukia vis daugiau Kremliaus trolių. Labai dėl to džiaugiuosi ir tuo didžiuojuosi, o taip pat pažadu ir toliau tęsti toje pačioje dvasioje.
Deja, rimtesniuose dalykuose per praėjusias dvi savaites priežasčių džiaugsmui buvo kur kas mažiau. Pirmiausia, negalima nepaminėti „Brexit“. Turiu pabrėžti, kad aš pats asmeniškai esu euroskeptikas ir labai kritiškai vertinu į kairuoliškumo liūną įklimpusią Europos Sąjungą su visais jos trūkumais ir silpnybėmis – lygiava, nepamatuotai išpūsta ir neefektyvia biurokratija, siekiančia kontroliuoti viską iki gumbelių ant agurkų skaičiaus, demokratijos principų pažeidimais, priverstiniu politinio korektiškumo primetimu ir taip toliau.
Ekonominė Europos Sąjungos nauda taip pat labai abejotina – štai, pavyzdžiui, rusų ekonomistas ir buvęs prezidento Vladimiro Putino patarėjas Andrejus Ilarionovas savo skaičiavimais pademonstravo, kad ES branduolį sudarančios šalys iš integracijos tegavo savo ekonomikos augimo sulėtėjimą (o ko kito galima laukti iš tokios situacijos, kai darbštuoliai vokiečiai turi mokėti už tinginius graikus).
Maža to, Šengeno erdvė gali egzistuoti ir ne Europos Sąjungos (net ir dabar ne visos ES šalys jai priklauso), o juo labiau be ES gali egzistuoti NATO. Prieš trejus metus aš ir pats buvau už ES panaikinimą. TAČIAU. Dar 2010 metais aš suformulavau universalius gėrio ir blogio kriterijus, kurie tebegalioja iki šiandien be jokių išimčių: „Jei Rusija kažką nuoširdžiai palaiko – tai blogis, o jei lygiai taip pat nuoširdžiai smerkia – tai gėris“ (raktinis žodis šioje formuluotėje yra „nuoširdžiai“, tad ne išimtis yra ir iki pat 1941-ųjų birželio 22-osios Rusijos kruopščiai puoselėtas Vokietijos nacizmas bei nuo Vakarų bombardavimų saugoma „Islamo valstybė“).
Rusija labai smarkiai ir nuoširdžiai trokšta ES iširimo, bei remia bet kokias prie to prisidedančias jėgas – tiek radikalias dešiniąsias, tiek radikalias kairiąsias. Nereikia nė sakyti, kad Rusija buvo nepaprastai laiminga Britanijos pasitraukimu iš ES. Ir būtent dėl to jokiu būdu negalima leisti, kad Europos Sąjunga dabar iširtų! Pirmiausia reikia sulaukti, kol galutinai sugrius Blogio imperija, kuriai bet kokiu atveju teliko gyvuoti ne ilgiau nei keletas metų (šis procesas būtų dar greitesnis, jei Vakarai vykdytų racionalią politiką!) – o jau tada galima išsiskirstyti kas sau. Apskritai mums turėtų labai daug pasakyti tai, kad Britanijos pasitraukimu iš Europos Sąjungos labai apsidžiaugė visos pasaulinės blogio jėgos: ne tik Rusija, islamistai ir neonaciai, bet ir Donaldas Trumpas.
Pateiksiu labai paprastą ir aiškią analogiją: kariuomenė nėra toji vieta, kur žmogus būti norėtų labiausiai, nepaisant kai kurių jos teikiamų pliusų (valstybės išmokos, nemokama pastogė ir t.t.), tad bet kokio žmogaus noras iš jos pasitraukti yra labai suprantamas ir natūralus. Tačiau jei jau tu toje kariuomenėje esi (ir ypač – kai pats savanoriškai į ją užsirašei), neturėtum jos palikti kaip tik tuo momentu, kai jos pozicijas atakuoja priešas. O štai Britanija iš aktyvios kariuomenės dezertyruoja.
O ko imasi Obama? Nepaisydamas savo paties diplomatų ir karininkų rekomendacijų ir vėl siūlo Putinui karinį bendradarbiavimą Sirijoje! Ne kam kitam, o svarbiausiam to karo rėmėjui, patologiniam melagiui, žudikui ir IS globėjui (jeigu tik ne kuratoriui)! (O jūs niekada nesusimąstėte, kodėl Turkijoje IS rengia vieną teroristinį išpuolį po kito, o „IS bombarduojančios“ Rusijos teritorijoje per visą tą laiką nebuvo nė vieno išpuolio?)
Žinoma, ši analogija nėra tiksli, nes Europos Sąjunga buvo kuriama siekiant taikos, o ne karo (net ne šaltojo). Ir apie Britaniją šitaip vienareikšmiškai atsiliepti irgi nėra teisinga: „Brexit“ šalininkų persvara buvo visai nedidelė, jau nekalbant apie tai, kad dvi iš keturių Jungtinės Karalystės dalių – Škotija ir Airija – didžiule persvara nubalsavo „prieš“ (ko ir buvo galima tikėtis). Regis, kad tie, kurie balsavo „už“ – nepaisant perspėjimų apie laukiančias pasekmes, nepaisant akivaizdaus Kremliaus džiaugsmo, nepaisant ypatingo, labiau nepriklausomo, Britanijos statuso, kad tik šioji pasiliktų – niekšiškai pasielgė ne tik su savo sąjungininkais šiuo kriziniu Europai metu, tačiau ir padarė savižudišką kvailystę, kurioje potencialiai telpa ne tik Britanijos ekonomikos smukimas (kuris prasidėjo iš karto paskelbus referendumo rezultatus), bet ir pačios šalies subyrėjimas.
Kaip jau minėjau, „Brexit“ entuziastingai palaiko ne tik putinoidai. Net ir Kremliaus glindos priešininkus, kurie referendumo rezultatuose neįžvelgia nieko blogo, galima, vėlgi, padalinti į euroskeptikus ir eurooptimistus. Ryškus pirmosios grupės atstovas yra vienas nuosekliausių Europos Sąjungos kritikų, rašytojas ir sovietmečio disidentas Vladimiras Bukovskis. Iš naujo kartodamas savo tradicinius argumentus (kurių esmę aš jau išdėsčiau anksčiau), jis taip pat pridūrė, kad Rusijai džiaugtis dar per anksti – su viena Europos Sąjunga Putinui susitarti yra lengviau, nei su 28 atskiromis valstybėmis (čia kalbama apie tą atvejį, jei „Brexit“ – kaip tikimasi Kremliuje – paskatins grandininę išstojimų iš sąjungos reakciją). Nors šiaip šį žmogų ir jo nuomonę labai gerbiu, šįkart kategoriškai su juo nesutinku: principas „skaldyk ir valdyk“ sugalvotas dar kai Rusija nė neegzistavo, o po vieną prispausti šiuolaikinius silpnus Europos lyderius Putinui bus kur kas lengviau nei visus kartu. Juo labiau, kad pakanka pasiekti vos vienos pakankamai stambios Europos šalies kapituliacijos (t.y. sankcijų atšaukimo) ir visos kitos strimgalviais puls daryti tą patį, teisindamosi tuo, kad „vieningo bendraeuropinio solidarumo vis tiek jau nėra, tad koks tikslas mums likti kvailio vietoje, atsisakant pelno, kurį jau gauna mūsų konkurentai“.
Eurooptimistai mano, kad iš Britanijos pasitraukimo Europos Sąjunga išmoks reikiamas pamokas ir ims taisyti savo sisteminius trūkumus. Deja, čia ir vėl viskas atvirkščiai – ir tai įrodo jau patys pirmieji įvykiai po Brexit. Kaip jums tokia Europos Tarybos parlamentinės asamblėjos biuro formuluotė: „Mūsų bendri interesai žmogaus teisių apsaugos, demokratijos ir įstatymų viršenybės srityse tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygiu yra stipresni nei klausimai, kurie mus skiria“?! Kažką panašaus pasakyti aš nedrįsčiau net Turkijai, pasižyminčiai „savotišku“ demokratijos supratimu – tačiau tai buvo adresuota ne kam kitam, o nacistinei Rusijai, pagrindinei pasaulio agresorei ir pagrindinei visų išvardintų vertybių priešei ir naikintojai „tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygiu“! Ir tai rašo ne kare sutriuškinti „višistai“, o atstovai šalių, kurios bendromis pajėgomis galėtų sutriuškinti šią agresorę ir visą jos iš pagrindų supuvusią ir dvokiančią imperiją, kaip niekingą erkę! Ir tokiu atveju „Brexit“ tampa dezertyravimu ne iš aktyvios ir sutelktos, o iš besitraukiančios armijos. Kitaip tariant, toks žingsnis jau visiškai pateisinamas, ypač jei „dezertyras“ pats kapituliuoti nenusiteikęs. Tačiau jei Europos idiotų ir padugnių armija bėga nuo niekingos glindos, tai kokia tuomet armija yra pasirengusi kovoti toliau?
Turkija Erdogano asmenyje visiškai gėdingai išskydo. Nesiimsim gilintis į vertimo subtilumus, kad jis neva ne atsiprašė, o „išreiškė apgailestavimą“ ir sumokėti yra pasirengęs ne Rusijai, o žuvusio piloto (beje, gavusio, ko nusipelnė!) artimiesiems. Faktas yra tas, kad Erdoganas ir vėl veržiasi draugauti su Putinu, o šis tą draugystę priima (tokiu būdu palikdamas okupuotą Krymą be paskutinių turistų, tačiau tai juk smulkmenos). Labai įdomu tai, kad viena iš priežasčių, privertusių Erdoganą pakeisti nuomonę ir poziciją Rusijos atžvilgiu, yra terorizmas. Ar jis pasidavė šantažui, turėdamas pagrindo manyti, kad už kruvinų teroristinių išpuolių Turkijoje slypi Rusija? Jei taip, tai buvo bloga idėja. Po Erdogano atsiprašymo iš karto sekė naujas sprogimas, pasiglemžęs dešimčių žmonių gyvybes. Tarp teroristų – taip pat ir išeiviai iš rusiškų Čečėnijos ir Dagestano respublikų. Kas nutiko? Kremliuje nespėta atšaukti operacijos ar nuspręsta, pagal pačias geriausias rusiškas tradicijas, nebesipriešinančiajam smogti dar kartą?
O ko imasi Obama? Nepaisydamas savo paties diplomatų ir karininkų rekomendacijų ir vėl siūlo Putinui karinį bendradarbiavimą Sirijoje! Ne kam kitam, o svarbiausiam to karo rėmėjui, patologiniam melagiui, žudikui ir IS globėjui (jeigu tik ne kuratoriui)! (O jūs niekada nesusimąstėte, kodėl Turkijoje IS rengia vieną teroristinį išpuolį po kito, o „IS bombarduojančios“ Rusijos teritorijoje per visą tą laiką nebuvo nė vieno išpuolio?)
Aš nežinau, kuo baigsis ši idiotizmo bakchanalija. Žinau tik tiek, kad visi, panorę bičiuliautis, bendradarbiauti, flirtuoti ar derėtis su Rusija, skaudžiai už tai sumokės. Išimčių nėra buvę per visą šios niekšiškos valstybės gyvavimo istoriją. Tačiau iš istorijos eilinį kartą yra nieko nesimokoma.
Jurijus Nesterenka
