Tai toli gražu nėra vienetinis atvejis, kai politikai vien tik neatsakingu kalbėjimu daro didžiulę žalą. Šįkart aptarsiu du tokių neatsakingų pakalbėjimų, leptelėjimų atvejus – manipuliavimą tautos sąvoka ir politiškumo diskreditavimą nuolatos raginant nepolitikuoti.
Pradėkime nuo pirmojo. Antrasis Konstitucijos straipsnis skelbia, kad Lietuvos valstybę kuria Tauta ir būtent Tautai, o ne kam kitam priklauso suverenitetas. Toliau detalizuojama, kaip konkrečiai tas suverenitetas yra įgyvendinamas ir kokius svertus visame tame reikale turi piliečiai, kurie ir sudaro tautą. Tačiau pas mus po dažno balsavimo, kuriame triumfuoja vienokia ar kitokia dauguma, išgirsi, kad, girdi, tauta nusprendė. Tauta nusprendė, kad jai reikia Vyčio, tauta nusprendė, kad jai nereikia elektrinės, tauta nusprendė, kas bus prezidentas ir t. t.
Pagrindinis populizmo triukas nėra žarstymasis eiliniams rinkėjams patinkančiais, tačiau sunkiai įgyvendinamais ar į trumpalaikį efektą orientuotais, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje žalingais pažadais. Pagrindinis populizmo bruožas yra siekis daugumos poziciją sutapatinti su tautos valia. Jei daugumai priskiriama tautos valia, tai kur tuomet atsiduria tie, kurie, remdamiesi visomis demokratinėmis procedūromis, šįkart pralaimėjo? Nejaugi jie nebe tauta? O gal tautos priešai? Toks padalinimas yra parankus nebent tiems, kurie tegeba mobilizuoti piliečius per priešpriešą, kuriems klausimas „kas kaltas?“ yra svarbiausias, o gal net vienintelis rūpimas kažkur užmarštyje paliekant „ką daryti?“
Jau greičiau susitaikysiu su tuo, kad šįkart, remiantis visomis demokratinėmis procedūromis, buvo priimtas sprendimas, kurį aš laikau klaidingu, netinkamu, nei pasirašysiu po tuo, kad balsavime sprendimą priėmė tauta, o ne tiesiog dauguma. Tautai yra atiduota sprendimo teisė, tačiau pačiame sprendimo priėmimo procese tauta nėra monolitinė struktūra, o natūraliai susideda iš skirtingus interesus, pasaulėžiūras turinčių grupių. Problema yra ne šis pliuralizmas, o negebėjimas su juo susitaikyti bandant daugumos buldozeriu išstumti kai kuriuos piliečius už tautos ribų.
Jei tauta nusprendė, tai kas tu toks, kad prieštarautum ir stotum prieš jos valią? Kaip didingai tai skamba. Tačiau juk iš tikro visada prieštaraujame ar nesutinkame tik su daugumos valia, daugumos sprendimu ir lygiai taip pat tiek būdami daugumoje, tiek mažumoje savo politiniu aktyvumu prisidedame prie Konstitucijoje Tautai garantuoto suvereniteto įgyvendinimo. Istorija ne kartą yra įrodžiusi, kad dauguma klydo ir tik dangstėsi tautos interesais ir valia, tuo tarpu tikruosius valstybingumo interesus, žmogaus teises ir laisves, konstitucinę santvarką gynė ryžtinga mažuma, neleidusi tautai prarasti orumo ir savigarbos.
Dabar pereikime prie taip pat dažnai pasitaikančių politikų raginimų nepolitikuoti. Tačiau, gerbiami politikai, kam gi jūs esate, jei ne tam, kad, liaudiškai tariant, darytumėte politiką? Politika nėra tik administravimas, darbo grupių kūrimas, kafkiškos klajonės procedūrų labirintuose galiausiai pamirštant, apie ką ir kodėl diskutuojama. Politikai neturi būti ir verslininkai, atėję į valdžią susitvarkyti savo asmeninių interesų. Politika yra rūpinimasis valstybingumo stiprinimu, bendruoju visuomenės gėriu, t. y. visais tais opiausiais klausimais, kurie mus buria į politinę bendruomenę ir neleidžia virsti tik paskirais atomais. Politika yra neįsivaizduojama be vizijos ir programos ją įgyvendinti, be vertybinio stuburo, kuris labai aiškiai leistų suvokti, kodėl visoje skirtingų interesų, reikalavimų ir spręstinų klausimų raizgalynėje prioritetai yra teikiami tam, o ne kitam dalykui. Politikų raginimai nepolitikuoti yra tolygūs raginimui gaisrininkams nebegesinti gaisrų ar policininkams nebevykdyti nusikalstamumo prevencijos. Dar tiksliau tariant, po raginimais nebepolitikuoti dažniausiai slypi baimė ar neįgalumas formuoti viziją ir instrumentus jai įgyvendinti bei prisiimti politinę atsakomybę.
Keista, kai politikai ragina politikus nepolitikuoti. Keista ir netgi baugu, kai politikai aiškina piliečiams, kad ir šie susilaikytų nuo politikavimo. Norėčiau klysti, bet tokiuose raginimuose įžvelgiu perspėjimą, jog geriau nesikiškite, kur nereikia, ir mes viskuo pasirūpinsime. Trumpai tariant, nebūkite politiškai aktyvūs, nesinaudokite tomis teisėmis, kurias jums garantuoja pati Konstitucija. Jumis pasirūpins, nes tam, anot raginančiųjų nepolitikuoti, valdžia ir yra. Jie tiesiog nepakenčia, kad kas nors gali pasirūpinti savimi arba nepaklusti valdžios sumanymams ir prioritetams. Pamanykit, kažkas nemano, kad valdžia yra šventa karvė. Pamanykit, kažkas drįsta valdžiai į akis pasakyti, kad karalius nuogas, nors pastarasis ir maivosi prieš veidrodį su savo naujais drabužiais.
Taip, galbūt kai kam ir patogu, kad patriotizmas pas mus būtų regimas kaip balsavimas geriausios šimtmečio dainos konkurse, kepurinės sušokimas kokios šventės proga, Joninių laužo užkūrimas ar bokalo pakėlimas už Lietuvos krepšinio rinktinės sėkmę. Tačiau patriotizmas nėra tikras, jei nuo jo atplėšiamas politiškumo dėmuo, pareiga būti politiškai aktyviu bendruomenės nariu. Tas aktyvumas gali reikštis įvairiausiomis formomis – dalyvavimu ir kandidatavimu rinkimuose, peticijomis, protestais, lobizmu, dalyvavimo politinės partijos veikloje – ir įvairiais lygmenimis – nuo savivaldos iki nacionalinio. Tačiau aišku viena – vien balsuoti kartą per kelerius metus negana. Nesimankštinant politiniai raumenys atrofuojasi, o mes gi dar gundomi galimybe pailsėti, tuo tarpu kiti žada mumis rūpintis. Ačiū, tikrai ne. Noriu ne tik to, kad politikai nediskredituotų politikos ir būtų politiški, tačiau paliktų galimybę ir net ragintų piliečius būti politiškus, kad kartu kurtume ir puoselėtume savo valstybę. Gal tokia yra ta mano kukli #IdėjaLietuvai.
Donatas Puslys
Šaltinis: Bernardinai.lt
