Antradienį išplatinta kasmetinė vaikų gerovės analizės ataskaita atskleidė, kad ekonomikos atsigavimas nepalengvino mūsų šalies mažiausiųjų dalios: po Didžiosios recesijos daugiau vaikų Ilinojuje ir visoje šalyje gyvena skurde nei jai prasidėjus.
Annie E. Casey Foundation ataskaitoje skelbiama, kad 1 iš 5 vaikų (22 % nacionaliniu mastu ir 21 % Ilinojuje) 2013 metais gyveno skurde. Tuo tarpu 2008-aisiais, kai recesija buvo tik prasidėjusi, skurde gyveno 18 % šalies vaikų (17 % Ilinojuje).
Čikagoje šis skaičius siekia 33 %, t.y. čia skurde 2013 metais gyveno vienas iš trijų vaikų, o 2008-aisiais – 30 %, skelbia 2015 Kids Count Data Book.
Ataskaitoje visos 50 valstijų yra reitinguojamos pagal 16 vaikų gerovės indikatorių – nuo tėvų išsilavinimo ir vedybinio statuso iki vaiko sveikatos draudimo ir švietimo kokybės. Ilinojus šiame sąraše atsidūrė 20-ojoje pozicijoje.
Tarp svarbių tyrimo pastebėjimų atsidūrė ir tai, kad 2013 metais, lyginant su 2008-aisiais, daugiau vaikų gyveno su vienu iš tėvų, o mažiau – su tėvais, turinčiais garantuotą darbo vietą. Federalinis skurdo lygmuo 2013-aisiais sutuoktinių porai su dviem vaikais buvo $23,600, o vienišam tėvui su dviem vaikais – $18,800.
28-erių Nancy Salgado iš Logan Square turi vieną iš tokių šeimų. Vieniša motina augina 9-erių metų dukrą ir 4-erių sūnų. Ji dirba per du darbus ne pilnu etatu – Burger King ir namų tvarkymo – iš kurių kas mėnesį gauna mažiau nei $1,000.
„Labai sunku, kai nepavyksta sudurti galo su galu, nors kas dieną dirbi“, – sakė Salgado, aktyvi Čikagos teritorijos judėjimo „Fight for $15“ narė. Kai antradienį ją kalbino žurnalistai, moteris ruošėsi ketvirtadienio piketui, kurį šimtai čikagiečių rengia pažymėti šią savaitę laukiamam Niujorko Atlyginimų tarybos sprendimui nustatyti $15 valandinį atlyginimą miesto greitojo aptarnavimo restoranų darbuotojams.
„Niekada nenorėjau kreiptis dėl Link kortelės, nes norėjau pati pilnai aprūpinti savo vaikus, tačiau praėjusiais metais galutinai pasidaviau. Neturėjau kitos išeities – arba kreiptis paramos, arba mes su vaikais būtume badavę, – kalbėjo ji. – Dirbantys žmonės vis dar gyvena skurde. Mes privalome kelti minimalius atlyginimus.“
Tyrimo metu buvo atskleista, kad šalies mastu net 1 iš 7 vaikų (14 % visų amerikiečių vaikų) gyvena aukšto skurdo indekso rajonuose – tai yra didžiausia proporcija nuo 1990-ųjų. Ilinojuje 12 procentų vaikų gyvena tokiose teritorijose, pažymėtose didesnio nei 30 % skurdo, su prastomis mokyklomis ir aukštu nusikalstamumu.
Skurdo lygmuo afroamerikiečių šeimų vaikų tarpe išaugo dvigubai. Pasak ataskaitos, afroamerikiečiai yra vienintelė grupė, kurios tarpe nedarbo lygis išlieka aukštesnis nei buvo iki recesijos. Ataskaitoje taip pat pažymima, kad Amerikos čiabuvių vaikai dukart dažniau nei kiti neturi sveikatos draudimo, o lotynoamerikiečių vaikai dažniausiai gyvena su tėvais, nebaigusiais vidurinės mokyklos.
„Recesija smarkiausiai paveikė ir taip nepalankiausioje padėtyje buvusias grupes. Nepaisant to, kad teigiamos ekonomikos gerėjimo tendencijos yra fiksuojamos visoje šalyje ir Ilinojuje, labai daug mažas pajamas gaunančių šeimų po Didžiosios recesijos to ekonomikos stiprėjimo nepajuto“, – sako vaikų teisių tyrimų grupės „Voices for Illinois Children“ direktorius Larry Josephas.
Pasak jo organizacijos išvadų, ekonomikos erozija sukėlė ryškius pokyčius geografiniame skurdo pasiskirstyme. 1999 metais beveik pusė skurstančių Ilinojaus valstijos vaikų gyveno Čikagoje. Šiandien šis skaičius sumažėjo iki trečdalio. Tuo tarpu Kuko ir kitose aplinkinėse apygardose gyvena trečdalis skurstančių valstijos vaikų, lyginant su penktadaliu, gyvenusiu 1999-aisiais.
„Ši ataskaita mums dar kartą pailiustruoja, kad vis daugiau dirbančių žmonių gyvena skurde, – sako Sargent Shriver National Center on Poverty in Chicago prezidentas Johnas Boumanas. – Kaip tik dėl to mes ir siekiame, kad šiems žmonėms būtų suteiktos įvairios mokestinės lengvatos bei pagalba sveikatos bei vaikų priežiūros srityse tam, kad žmonės galėtų dirbti arba mokytis, kad sėkmingai įsilietų į darbo rinką.“
