Ar tikrai Lietuvos darbdavių atstovai norėtų, kad darbo santykiai būtų ne lankstūs, o vergiški, ir jų dėka darbdavys galėtų visiškai primesti valią darbuotojui? Bent jau tokia nuomonė susidaro skaitant dalį Lietuvos verslo konfederacijos prezidento Valdo Sutkaus teikiamų siūlymų rengiamam Darbo kodekso projektui.
Pasak V.Sutkaus, Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas (SRDK) tarp darbdavių ir darbuotojų sukūrė „disbalansą“, ir siekdama subalansuoti situaciją Lietuvos verslo konfederacija teikia eilę siūlymų.
Pirmiausiai siūloma sugrąžinti po SRDK svarstymo išbrauktą nuostatą, kad darbdavys gali nepadėti darbuotojui vykdyti jo šeiminių įsipareigojimų, jeigu to negalima pasiekti dėl darbo funkcijos ar darbdavio veiklos ypatumų arba dėl per didelių darbdavio sąnaudų.
Ar kas nors gali sugalvoti talpesnes sąvokas teisiniam dokumentui negu „veiklos ypatumai“ ir „per didelės sąnaudos“? Juk dėl jų spręstų ne kas kitas, o tiesiogiai suinteresuoti darbdaviai.
Štai, kartu su savo pasiūlymu darbdaviai teikia ir pavyzdį, kai negalėtų padėti darbuotojui vykdyti šeiminių įsipareigojimų: „kai išleidus vieną darbuotoją jo norimu laiku liks per mažai darbuotojų, kad galėtų veikti gamybos linija“. Kiek man žinoma, nesant vieno darbuotojo, jo visada ir trūks, ypač kadangi kuo didesnius darbus bandome nudirbti su kuo mažiau žmonių.
Balansuodami toliau Lietuvos verslo konfederacijos atstovai siūlo neišlaidauti ir naujausiame Darbo kodekso projekte nustatytą dviejų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, mokamą darbo sutartį nutraukiant darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės sumažinti iki vieno. Sako, mokėti daugiau yra nepagrįsta...
Lietuvos verslo konfederacijos atstovams taip pat atrodo, kad „subalansuotą“ požiūrį reiškia ir darbuotojų garantijų nebuvimas. Po SRDK svarstymo projekte teigiama, kad terminuota darbo sutartis nuolatinio pobūdžio darbui gali būti sudaroma, jeigu dėl to sutarta kolektyvinėje sutartyje, ir tokių sutarčių negali būti daugiau kaip 20 proc. nuo visų darbdavio sudarytų darbo sutarčių.
Tuo tarpu darbdaviams atstovaujantys siūlo gerinti santykius tarp darbdavių ir darbuotojų nuimant visus šiuos apribojimus ir leidžiant dėl terminuotų darbo sutarčių nuolatiniam darbui tartis individualiai. Tai reikštų, jog darbdaviai turėtų teisę sudarinėti terminuotas darbo sutartis su visais savo darbuotojais, nepriklausomai nuo jų darbo pobūdžio ir neatsižvelgiant į faktą, kad dirbantieji pagal terminuotas sutartis neturi daugybės socialinį saugumą užtikrinančių garantijų. Priminsiu, kad bankai net nesuteikia rimtesnių paskolų dirbantiems laikiną darbą.
Ar kas nors gali sugalvoti talpesnes sąvokas teisiniam dokumentui negu „veiklos ypatumai“ ir „per didelės sąnaudos“? Juk dėl jų spręstų ne kas kitas, o tiesiogiai suinteresuoti darbdaviai.
Vargu, ar lanksčiai ir subalansuotai skamba pasiūlymas nuostatą „darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui uždelsus atsiskaityti su darbuotoju, sumokėti jam netesybų jo vidutį darbo užmokestį per mėnesį už visą uždelstą atsiskaityti laikotarpį“ pataisyti taip, kad mokėti reikėtų ne už visą laikotarpį, bet už ne ilgiau kaip tris mėnesius.
To argumentacija iškalbinga ir net nereikalaujanti papildomo komentaro: „Neribota netesybų suma suteikia galimybę darbuotojui piktnaudžiauti ir atitinkamai praturtėti“. Pasirodo, piktnaudžiauja ne darbdavys, nemokantis sutarto atlyginimo, bet to atlyginimo reikalaujantis...
O darbo arbitražo sprendimai darbdaviams, pasak darbdavių atstovų, apskritai neprivalomi. Sako, užtektų, kad arbitražo sprendimai būtų priimami vienbalsiai, t.y. sutarus visoms trims šalims. „Arbitrams nesusitarus ir nepriėmus vienbalsio sprendimo kolektyvinis darbo ginčas dėl interesų laikomas neišspręstu“ arba, kitais žodžiais tariant, jeigu darbdavys nenori, tai nieko tu ir negausi.
V.Sutkus, tikiuosi, tik dalies darbdavių vardu, sako, kad šių ir dar daugybės čia neįvardintų, tačiau savo kryptimi panašių pasiūlymų priėmimas jokiu būdu neleistų darbdaviams primetinėti sąlygų dirbantiesiems. Esą jeigu darbdaviai savivaliautų, tai visi jau būtų išsilakstę.
Bet juk jau 600 tūkst. darbingų lietuvių emigravo, kiek dar turės išvažiuoti? Tie, kurie liko, nori čia kurti gyvenimus ir ateityje turėti nors šiokias tokias garantijas darbo vietoje, nors dabar, deja, dažnai be didelių diskusijų sutinka su tuo, ką siūlo darbdavys.
Manau, darbdavių užduotis yra ne tik pasipelnyti, bet ir gerbti jiems dirbančius žmones ir jų darbą, neprašinėjant perteklinių sąlygų, kurios sukurtų beteisių darbuotojų mases, bet ieškant ir priimant tokias galbūt ne visada itin paprastai įgyvendinimas sąlygas, kad ir jų pelnai didėtų, ir darbuotojai nenorėtų emigruoti iš Lietuvos. Tikiu, kad ne visi Lietuvos darbdaviai sutinka su aptartais siūlymais.
Rimantas Jonas Dagys, TS-LKD atstovas, Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto narys
