Regis, dar visai neseniai Brandonas Johnsonas buvo kandidatas į Čikagos merus, kurio sėkme niekas netikėjo, tačiau pirmadienį jis buvo prisaikdintas57-uoju Čikagos meru iškilmingoje ceremonijoje miesto Vakarinėje pusėje.
47-erių Johnsonas paminėjo turtingą čiabuvių ir atvykėlių iš Haičio įkurto Čikagos miesto istoriją ir daug dėmesio skyrė „smurto traumatizacijai“, prieinamų būstų ir geresnio viešojo transporto poreikiui, bei aptarė šiuo metu sparčiai augančią migrantų krizę, su kuria susiduria Čikaga ir kiti didieji šalies miestai.
„Šiame mieste yra vietos visiems, tiek siekiantiems politinio prieglobsčio, tiek benamiams, – sakė jis plojančiai miniai Ilinojaus universiteto Čikagoje Credit 1 arenoje. – Mes nenorime, kad Čikaga taptų žinoma kaip miestas, kuris neinvestavo į visus mūsų žmones.“
Pagrindinė jo kalbos simbolika buvo „Čikagos siela“, kurią jis naudojo kalbėdamas apie investavimo į užmirštas bendruomenes svarbą.
„Čikagos siela sako, kad mes niekada neuždarome durų prieš nosis tiems, kas atvyksta čia, ieškodami geresnio gyvenimo, – sakė pastoriaus sūnus Johnsonas, rėždamas įkvepiančią 40 minučių trukmės kalbą. – Čikagos siela visada tokia buvo ir ji visada tokia išliks. Niekas neturėtų būti pernelyg nuskurdęs, kad gyventų vienos turtingiausių pasaulio šalių viename turtingiausių miestų... Čikaga, mes galime parvesti Čikagą namo.“
Johnsono kalba buvo odė Čikagai, į kurią jis įpynė ir humoro, pavyzdžiui, primindamas žmonėms, kad jis yra vienas iš dešimties vaikų šeimoje, tad derybų meną išmano puikiai.
„Mes nenorime, kad mes taptume žinomi, kaip sutraumuoti smurto ir kad gyventojams neliko kitos išeities kaip tik išvykti, – tęsė jis. – Tai nebus mūsų istorija. Aš to neleisiu.“
Jis sulaukė itin audringų aplodismentų, kai pakartojo savo paramą „gydymui, ne traumai“, kalbėdamas apie planus iš naujo atidaryti valstybines psichikos sveikatos institucijas darbui su pelno nesiekiančiomis organizacijomis. Šias institucijas uždarė kadenciją baigusios merės Lori Lightfoot pirmtakas Rahmas Emanuelis.
Prieš priimdamas priesaiką, Johnsonas paspaudė ranką Lightfoot, kuri sulaukė didelių aplodismentų, pasveikinusi minią susirinkus „į taikų valdžios perdavimą“. Tai buvo priminimas, kad nepaisant to, jog pralaimėjo kovą dėl antros kadencijos merės poste, jiedu su Johnsonu yra vieningi po Demokratų vėliava.
Be to, kad iš Lightfoot paveldėjo beaugančią migrantų krizę, Johnsonui taip pat teks rasti sprendimą gilioms miesto viešojo sektoriaus pensijų fondų problemoms.
Prieš pretenduodamas į mero postą Johnsonas buvo apygardos valdybos įgaliotinis ir Čikagos Mokytojų sąjungos veiklos organizatorius. Jis ir buvęs vastybinių mokyklų vadovas Paulas Vallasas po vasario 28 d. rinkimų išėjo į antrąjį rinkimų turą, kuriame, balandžio 4 d., Johnsonas įveikė Vallasą.
Johnsoną itin aktyviai rėmė Čikagos Mokytojų sąjunga, kuri jau dešimtmetį bandė prastumti kandidatą į mero postą, remiantį socialinio teisingumo klausimus. Čikagos Mokytojų sąjungos nariai ir Tarptautinės aptarnavimo sferos darbuotojų sąjungos (kuri taip pat aktyviai rėmė Johnsono kampaniją) nariai džiaugsmingai šventė Johnsono priesaiką, net skandavo savo sąjungų pavadinimus prieš prasidedant ceremonijai.
Johnsonas taip pat pasveikino 50 naujai išrinktų Miesto tarybos narių, su kuriais jam teks bendradarbiauti, siekiant įgyvendinti savo planus „investuoti į žmones“. Progresyvusis Miesto tarybos blokas gerokai išaugo, kas suteikia Johnsonui didesnę paramą, tačiau 20 narių nepakanka iš karto priimti sprendimus, tad Johnsonui reikės derėtis ir bendradarbiauti su visais tarybos nariais, idant įgyvendintų savo politinę programą.
