Borgmanas

Režisierius: Alexas van Warmerdamas. Vaidina: Jan Bijvoet, Hadewych Minis, Jeroen Perceval, Alex van Warmerdam, Sara Hjort Ditlevsen, Anette Malherbe

„Norėjau sukurti filmą apie blogį, su kuriuo susiduriame kasdien. Apie blogį, kurį įkūnija paprasti, niekuo neišsiskiriantys, mandagūs vyrai ir moterys, viską darantys teisingai. Jie veikia su malonumu ir pasididžiavimu, skrupulingai kreipdami dėmesį į detales. Norėjau parodyti, kad blogio sėkla bręsta ne tik tamsiomis, šaltomis žiemos naktimis, bet ir giedromis vasaros dienomis, malonioje saulės atokaitoje“, – sako režisierius Alexas van Warmerdamas.

Visai neperdedant, „Borgmanas“ bus viena iš keisčiausių jūsų kada nors matytų juostų. Filme persipina simboliai ir detalės, kurios paliekamos žiūrovo interpretacijai. Vieni pyks už sumaištį, kiti liks sužavėti olandų režisieriaus-scenaristo Alexo van Warmerdamo kūrybine fantazija.

Praėjusiais metais „Borgmanas“ sudrumstė didžiuosius festivalius ir ne sykį buvo išrinktas geriausiu filmu. Tai jau ne pirmas Alexo van Warmerdamo filmas, kuriame netrūksta absurdiškų situacijų. Žiūrint juostą nuolatos teks sukti galvą – kas vykta, kodėl tai vyksta, kur logika. O jos tiesiog nėra. Nesuklystume, jei filmą pavadintume visiško absurdo bomba, užtaisyta gero, nors ir makabriško, humoro doze. Režisierius pateikė savotišką, kvatoti nepatogiose vietose raginančią ir negailestingai smurtinę Michaelio Haneke „Smagių žaidimėlių“ versiją, kurioje blogis nugali ir susilaukia plojimų. Kanų reitinguose erzinantis, agresyvus ir provokuojantis filmas gavo prieštaringus pažymius, bet to ir reikėjo tikėtis.

Nors ir daug absurdo šiame filme, tačiau visgi galima įžvelgti racionalią ironiją, kuri keiksnoja mūsų pasaulio „sugedimą“ ir socialines problemas, kurios šiuo atveju pateikiamos visai kitaip. Žmonės tampa vis šaltesni, šeimos byra dėl pačių menkiausių konfliktų, vaikai auklėjami atmestinai, o nužudyti žmogų gali net ir mažas vaikas. Nors ir nejauku, tačiau pasijuokime, kaip žudomi žmonės filme „Borgmanas“, – lygiai taip pat, kaip darome gyvenime.

Viskas prasideda įtempta, kone bibline, veiksmo scena – Kamiliui Borgmanui ir jo draugams valkatoms besislapstant miške pradeda grėsti pavojus (pats miestelio kunigas griebiasi dvivamzdžio „padugnėms“ sunaikinti), todėl tenka bėgti iš slaptų požeminių bunkerių. Kamilis mobiliuoju telefonu bando įspėti savo bendrus, besislapstančius kituose slaptuose bunkeriuose. Pirmoji sumaištis – mobilieji telefonai ir valkatos. Pasprukęs iš miško Kamilis privalo nusiprausti – jis dvokia. Eidamas per namus valkata užklysta į vienos turtingos šeimos namus, primygtinai prašydamas, ar galėtų išsimaudyti. Šiose tobuluose, gerbiamų žmonių namuose (kurie patys tampa beveik atskiru juostos veikėju) šeimininkauja perfekcionistė Marina, vaikams gaminanti tinkamą maistą, planuojanti jų gyvenimus ir besirūpinanti planetos likimu. Jos karjeristas TV prodiuseris vyras tokių kaip Borgmanas nelaiko žmonėmis, ir tai puikiai parodo, žmonos akivaizdoje šį sumušdamas (ar žinai, Ričardai, kad kur yra nusikaltimas, ten ir bausmė?)

Išprovokavęs konfliktą tarp sutuoktinių, šis slaptai prisiglaudžia daržinėje ir ilgainiui vis labiau savo pusėn patraukia Mariną. Borgmanas vis žaidžia su vyro pavydu, kartais pasirodydamas sapnuose provokuoja Mariną ir kelią jai geismą, o šią galiausiai pradeda erzinti ne tik jos vyras, bet ir vaikai. Galiausiai jis pasilieka tobuluosiuose namuose ir tampa nebevaldomu.

Kamilis Borgmanas vykdo misiją. Jis veikia ne vienas – turi keturis bendrininkus, kurie palaipsniui taip pat integruojasi į jaukų šeimos gyvenimą, žudo misijai trukdančius žmones. O misija paprasta - įkurti savo alternatyvią bendruomenę, jei taip galima pasakyti. Filmo perliukas – kiekvienos žudynės baigiamos povandeninėmis laidotuvėmis – aukų galvos įcementuojamos į kibirą ir kūnai aukštyn kojomis panardinami į ežerą. Keistumo ir nepatogaus juoko čia tikrai netrūksta. Beje, vieną iš žudikų vaidina pats filmo režisierius-scenaristas Alexas van Warderdamas, o kitą - jo žmona Anette Malherbe.

Kuriant filmą galima išlaisvinti savo vaizduotę – tai ir padarė Alexas van Warderdamas. Čia neįmanoma tampa įmanomu. „Borgmanas“ kažkuo šiek tiek priminė graikų žiaurųjį ir sadistinį filmą „Iltinis dantis“. Bet, galbūt, labiau tik šeimos modeliu ir protui nesuvokiamomis situacijomis. Filmas sujauks smegenis, bet taip, visai kitaip, nei esate įpratę.

Pats van Warmerdamas gimė Harleme, uždaroje katalikiškoje grupėje, protestantų bendruomenėje.

„Katalikybė ten buvo intensyvi, - pasakojo režisierius. - Kai kunigas ėmė primygtinai raginti mano motiną pagimdyti daugiau vaikų, sakydamas, kad jai reikia dar sūnų, ji nusisuko nuo bažnyčios.“

Kaip Borgmanas?

„Kaip Borgmanas“, - juokdamasis pasakė jis.