Vienybė, darna, tapatumas – tai tautos ir kiekvieno žmogaus gyvasties pagrindas. Vienybės idėja stiprino senąsias kultūras, suteikdama jėgų jų išlikimui. Ne išimtis ir senoji baltiškoji kultūra: darna jungė tiek gamtą su žmogumi, jo veikla, tiek skirtingas baltų tautas. Šiandien indoeuropiečių šeimoje girdime tik dvi baltų tautų kalbas – lietuvių ir latvių (žiemgalių, sėlių, skalvių, prūsų ir kitų tautų jau liko tik istorinės žemės). Tikriausiai, galvodami apie mažų tautų išlikimą, lietuvių–latvių vienybės idėją tarpukariu kėlė latvių poetas Janis Rainis, Lietuvos atstovas Latvijoje dr. Dovas Zaunius ar net lietuvių ir latvių sąjungos projektą parengęs ir 1930 m. „Titnago“ spaustuvėje Šiauliuose jį išspausdinęs dr. Jonas Šliūpas bei kiti veikėjai.
Apie baltų tautų vienybės svarbą liudija 1236 m. rugsėjo 22 d. įvykęs Saulės mūšis, kuriame susivieniję žemaičiai ir žiemgaliai įveikė Kalavijuočių ordiną, o apie įvykį liko daug įrašų istorijos metraščiuose, kronikose ar atskirų istorikų darbuose. 1986 m. Šiauliai ir Jelgava kartu minėjo 750-ąsias Saulės mūšio metines, vėliau prisijungė dar daugiau miestų. 2000 m. Lietuvos ir Latvijos Seimai rugsėjo 22-ąją paskelbė Baltų vienybės diena. Dabar šventės idėja pasklido Lenkijoje, Gudijoje, Rusijoje.
Šią dieną vyksta Baltų vienybės ugnies sąšauka, kurios tikslas – susiburti baltų istorijai svarbiose vietose ir ant kalnų, piliakalnių uždegti ugnį. Ugnis, primindama baltų tautoms apie jų buvimą, pirmą kartą ant kalvų suliepsnojo Saulės mūšio išvakarėse.
Į simbolinį ugnies uždegimą vienu metu (tai ir yra vienybė) kasmet jungiasi vis daugiau žmonių. Baltų vienybės dienos tradicija jau prigijo ir Naisių krašte. Vietos gyventojai ir svečiai rugsėjo 22-osios vakarą kviečiami ant Alkos kalno. Šiais metais taką į kalną nušvietė žvakių šviesa, kviesdama pabūti vienybėje su tautiečiais bei gentainiais, susirinkusiais ant kalvų bei piliakalnių ne tik Lietuvoje. Sąšaukos dalyviams jos vedėjas Dovydas Petkus pristatė vakaro programą, supažindino su atvykusiais svečiais. Į susirinkusiuosius kreipėsi Šiaulių universiteto profesorius, istorikas Arūnas Gumuliauskas, primindamas baltų tautų istoriją, jos svarbą šiandienos gyvenime. Kalbėdamas apie Saulės mūšį, jis akcentavo ne tik jo istorinę reikšmę, bet pateikė įdomių detalių iš tarpukario Lietuvoje vykusių šios dienos minėjimų, pasidalino savo įžvalgomis apie nūdienos politikų požiūrį į šį Lietuvos istorijos faktą.
Vakaro tamsoje prie liepsnojančio laužo, senųjų dievų – Perkūno, Velino ir Praamžiaus – skulptūrų apsuptyje skambėjo ir muzika: visus sveikino Šiaulių universiteto folkloro ansamblis „Vaiguva“ bei svečiai iš Latvijos – Rygos folkloro ansamblis „Laiva“. Ir vieni, ir kiti dainavo giminingas dainas, kvietė į ratelį žaidimams.
Šventės kulminacija įvyko ant naujosios Baltų arenos – aukščiausioje Naisių žemės vietoje įsiplieskė šventės laužas, įsiliejęs į kitų Lietuvoje ir už jos ribų tuo pačiu metu liepsnojančios ugnies darną. Laužo šviesą dar labiau paryškino į nakties dangų iššauti fejerverkai.
Baltų vienybės dienos minėjimas Naisiuose šiais metais tapo ir mažosios Lietuvos kultūros sostinės renginių dalimi. Džiugu, kad dar kartą į būrį suėjo kaimo bendruomenė, draugiškai priėmusi ir arbata, sūriu, obuoliais vaišinusi atvykusius svečius. O svarbiausia – suliepsnojo ugnis – vienybės ir tikėjimo simbolis.
Alina Šalavėjienė. Vytauto Šalavėjaus nuotraukos
