ES valstybių vadovų deklaruojamas susitikimo tikslas - stiprinti Europos žmonių socialinį saugumą, todėl šalių lyderiai ketino svarstyti, kokių priemonių turi imtis valstybės narės ir visa ES mažinant socialinę atskirtį, kovojant su nedarbu, užtikrinant geresnes darbo sąlygas. Tačiau, anot D.Grybauskaitės dėl to, kad susitikime bus diskutuojama socialinės atskirties klausimais, nėra ko džiaugtis - 20 metų tokių diskusijų nebuvo Europos vadovų lygmeniu. Socialiniai klausimai visada buvo traktuojami kaip nacionalinio lygmens klausimai, kai kiekviena šalis atsako pati už save.
„Europos Sąjungoje net 23 proc. žmonių susiduria su skurdo ir socialinės atskirties rizika. Lietuvoje šie skaičiai yra net blogesni. Apie 40 proc. mūsų žmonių mano, kad tai labai didelė problema“, - per Lietuvos radiją kalbėjo D.Grybauskaitė. Todėl, anot jos, laikas pribrendo visiems koncentruotis į šiuos klausimus ir juos spręsti ne tik šalies viduje, bet ir europiniu lygmeniu.
Lietuva neturi kuo pasigirti - pagal socialinės atskirties ir skurdo riziką ES lenkiame tik Bulgariją ir Rumuniją. Šis rodiklis buvo paskaičiuotas pagal tai, ar šalių gyventojai gali apmokėti būsto nuomą, šildymą, gali valgyti mėsą, žuvį bent kas antrą dieną, sau leisti savaitės atostogas ne namie, turėti automobilį, skalbimo mašiną ir pan.
Taip pat Geteborge pasirašyta deklaracija dėl socialinių teisių stiprinimo, kuri padės siekiant užtikrinti daugiau lėšų socialinėms reikmėms naujame daugiamečiame ES biudžete. Anot prezidentės, ši deklaracija Lietuvai ir kitoms ES šalims reikš tai, kad naujajame ES 7 metų biudžete bus galima daugiau europinių pinigų ir struktūrinių fondų nukreipti ne į asfaltą, o žmonių gerovei ir taip užtikrinti žmonių socialinį saugumą. Esą ES biudžetas bus labiau socialiai orientuotas. Tačiau pridūrė, kad nepaisant tokių sprendimų, atsakomybė dėl socialinių problemų išlieka nacionalinių valstybių vyriausybėms.
Audriaus Rudžio, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataro, ekonomisto komentaras:
- Pagrindinės Lietuvos skurdo ir atskirties priežastys yra dvi. Pirma priežastis yra ta, kad Lietuvoje įsigalėjo ultra-liberali ideologija - tokia liberali, kokios nėra net JAV. Antra priežastis yra ta, kad remiantis šita ideologija interesų grupės, atstovaujančios stambiam ir tarptautiniam kapitalui, praktiškai vykdo realią politiką Lietuvoje. Taigi reali politika ateina ne iš Seimo daugumos, o iš tų, kurie turi realią ekonominę galią ir pateikia savo „švarius argumentus“...
Tokia padėtis tęsiasi jau nuo maždaug 1996 metų, kai mūsų politikai pradėjo vykdyti savo valstybės naikinimo politiką. Kodėl sakau, kad jie naikina valstybę? Todėl, kad vis daugiau realių valdymo instrumentų yra atimama iš valstybės galių ir perduodama arba kapitalui, arba kitoms valstybėms, arba tarptautiniams susivienijimams. Tokios politikos pasekmė yra ta, kad Lietuvoje socialinė sritis yra praktiškai palikta paskutinėje vietoje. Ir todėl siekiant stabilumo bei normalios valstybės ir tautos raidos turėtų būti vykdoma politika, padedanti tiems sluoksniams, kurie dėl sunkios ekonominės transformacijos iškrito iš aktyvaus visuomenės gyvenimo.
Ką aš siūlyčiau? Pirmiausia siūlyčiau užtikrinti, kad būtų didinamas darbo užmokestis. Lietuvoje darbo našumas sudaro 73 proc. ES vidurkio, tuo tarpu vidutinis darbo užmokestis sudaro vos 45 proc. ES vidurkio. Vadinasi, Lietuvos darbuotojų darbas yra nuvertintas net 30 proc. Štai čia yra esminė priežastis, dėl kurios mes lenkiame tik Rumuniją ir Bulgariją, neleidžianti pakeisti socialinės atskirties lygio. Todėl valstybė, turinti visas tam reikalingas priemones, privalėtų pasiekti, kad Lietuvoje atlyginimas pasiektų sąžiningą apmokėjimą darbo našumo atžvilgiu. Paskaičiavau, kad tai įlietų į ekonomiką papildomai apie 2,9 mlrd. eurų, kurie iškart pasiskirstytų per vartojimą, per socialinę sritį, per mokesčius ir t.t. Antras sisteminis pasiūlymas - radikaliai pakeisti mokesčių sistemą. Dabar per mūsų mokesčius yra perskirstoma mažiau kaip 30 proc. BVP ir čia mes lenkiame tik Bulgariją ir Rumuniją. Tai reiškia, kad socialinės srities vystymas Lietuvoje ir negali būti kitoks, negu dabar. Štai Danija perskirsto apie 50 proc. BVP, Švedija ir Suomija - apie 45 proc., net Vokietija - apie 42 proc. Jeigu mes perskirstomą surinktų mokesčių dalį padidintume bent iki 35 proc., nors tai gerokai ir atsiliktų nuo ES vidurkio, tai valstybės rankose sutelktų apie 2 milijardus papildomų eurų, kuriais būtų galima spręsti visų pažeidžiamiausių socialinių grupių problemas.
Šaltinis: Respublika.lt
