Masiniai Ukrainos Avdijivkos miesto apšaudymai, prasidėję sausio 29 dieną, jau praktiškai baigėsi. Pasak Donecko srities regioninės karinės-civilinės administracijos vadovo Pavlo Žebrinskio, elektros energijos tiekimas į miestą visiškai atstatytas, centrinio šildymo sistemos funkcionuoja, vykdomi pažeistų tinklų remonto darbai.
Situacijos suaštrėjimas Ukrainos rytuose tęsiasi. Kaip praneša Antiteroristinės operacijos štabo spaudos centras, prieš bendro Ukrainos-Rusijos koordinacijos centro Ukrainos pusės pareigūnus, kurie dokumentavo Lobačiovo gyvenvietės apšaudymo pasekmes, buvo surengta ataka. Į snaiperių ugnies ruožą pateko stebėjimo misijos atstovai. Nei žuvusių, nei sužeistų nėra. Tačiau apšaudyti ir pažeisti misijos automobiliai, pažymėti didžiulėmis raidėmis „SM“ (stebėjimo misija), aiškiai byloja apie tai, kad rusų snaiperiai puikiai suprato, į ką šaudo.
„Toks elgesys yra grubus visų įmanomų tarptautinių susitarimų pažeidimas, kuris dar kartą pabrėžia nusikalstamą teroristinių grupių ADSR (Atskirtieji Donecko srities rajonai) ir ALSR (Atskirtieji Luhansko srities rajonai) pobūdį“, – rašoma stebėjimo misijos pranešime.
Daugkartiniai rusų okupacinės kariuomenės bandymai užimti Ukrainos ginkluotųjų pajėgų pozicijas Avdijivkos rajone baigėsi rimtais praradimais tarp kovotojų. Antiteroristinės operacijos žiniasklaidos centro duomenimis, nužudytų rusų samdinių kūnai iki šiol lieka neevakuoti.
„Per pastarąsias kelias dienas Ukrainos pusė ne kartą siūlė Atskirtųjų Donecko ir Luhansko srities rajonų atstovams užtikrinti ugnies nutraukimo režimą Avdijivkos pramoninės zonos rajone, kad šie galėtų vykdyti nužudytų teroristų kūnų paiešką ir evakuaciją“, – rašoma žiniasklaidos centro pranešime.
Į savo kreipimąsi ir pasiūlymą Ukraina nesulaukė jokio atsakymo. Tai byloja apie tai, kad Rusijos pusės jos pačios kovotojai visiškai nedomina. Toliau nepertraukiamai šaudyti į Ukrainos pozicijas pasirodė svarbiau nei užtikrinti tinkamas laidotuves savo bendražygiams.
Arba štai dar vienas pavyzdys. Kai kovotojai minosvaidžiu apšaudė Torecko rajono Kudriumovko gyvenvietę Donecko srityje, žuvo vietinis paauglys. Apie tai savo „Facebook“ paskyroje pranešė Donecko srities policijos vadas Viačeslavas Abroskinas. 16-metis vaikinas buvo šrapnelio sužeistas į širdį. Abroskinas rašo, kad davė įsakymą Torecko policijos skyriaus vadovui drauge su karo medicinos gydytojais įvažiuoti į Kudriumovką, ir kaip galima greičiau transportuoti vaikiną į ligoninę. „Jau pakeliui paaiškėjo, kad vaikinas mirė. Tačiau policija ir gydytojai vis dėlto važiuoja pas jo šeimą, kad suteiktų reikalingą pagalbą“, – papasakojo jis.
Toks yra šio karo veidas. Yra dvi konflikto pusės, vyksta mūšis, kenčia taikūs civiliai gyventojai. Tačiau yra dar kai kas. Tai nenoras nustatyti kaltininką už eskalaciją, kurios rezultatas visada yra taikių gyventojų aukos. Tarptautinė tyrimų grupė „Bellingcat“ paviešino palydovo darytas nuotraukas, įrodančias, kad „Donecko Liaudies Respublikos“ teroristai į Avdijivką šaudė iš gyvenamųjų vietovių Jasinovatos ir Makejevkos kaimuose. Anksčiau vokiečių leidinio „Bild“ žurnalistas Julianas Roepcke pristatė įrodymus, kad Avdijivką apšaudanti rusų sunkioji artilerija buvo pozicionuota tiesiai rusų kovotojų kontroliuojamo Donecko gyvenamuosiuose rajonuose.
Savo ruožtu Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Specialiosios stebėjimo misijos pirmininko pirmasis pavaduotojas Alexanderis Hugas interviu internetiniam leidiniui „Ukrainskaja pravda“ papasakojo, kad abi konflikto pusės Donbase naudoja gyvenvietes, kad įkurtų savo ginkluotas pozicijas.
„Avdijivkos ir Donecko apšaudymai aiškiai pabrėžė tą faktą, kad abi pusės taikosi į gyvenamuosius punktus. Ne paskutinėje vietoje esanti to priežastis yra tai, kad abi pusės gyvenvietėse įkuria savo ginkluotas pozicijas – kaip tik tai, žinoma, ir iššaukia atsaką iš kitos pusės ugnimi“, – tikina Hugas.
Štai taip Ukrainos kariuomenės dislokavimas prie ginamų miestų, kuriuose gyvena dešimtys tūkstančių Ukrainos piliečių, yra prilyginamas teroristinei rusų kovotojų taktikai naktimis pergabenti sunkiąją artileriją į gyvenamuosius rajonus, paleisti šūvių seriją ir tuomet skubiai trauktis. Pasak Hugo, civilinė infrastruktūra privalo būti apsaugota nuo atakų, abi pusės turi nutraukti ugnį, o OSBE stebėtojams privalo būti užtikrintas saugus ir netrukdomas priėjimas prie nukentėjusios teritorijos, kad jie galėtų patikrinti, kaip abi pusės laikosi savo įsipareigojimų nutraukti ugnį ir išvesti iš teritorijos karinius dalinius.
Tačiau stebėjimo misijos atstovas šiuo atveju nutyli, kad prieigą prie susitarimais apibrėžtų teritorinių pozicijų suteikti jiems atsisako būtent Rusijos pusė. ESBO atstovai yra neprileidžiami prie Rusijos-Ukrainos sienos, per kurią nenutrūkstamai į Ukrainą keliauja kovotojai ir ginklai. ESBO stebėtojų misijai yra neįmanoma net prisiartinti prie karinių objektų Rusijos okupuotose teritorijose. O tuo tarpu Ukrainos karinės pozicijos stebėtojų misijai yra visiškai atviros. Ukrainos pusės kontroliuojamose gyvenvietėse veikia valdžios organai, teisėsaugos sistema, socialines paslaugas teikiančios tarnybos. Iš okupuotos šalies dalies mus reguliariai pasiekia duomenys apie kankinimus įvairiuose rūsiuose, kur ne po vienerius metus yra laikomi ukrainiečiai. Ten nėra tokių sąvokų kaip advokatūra, teismai. O svarbiausia – ten nėra tarptautinių misijų, galinčių užtikrinti Ukrainos piliečių teises ir laisves.
Ginkluotųjų pajėgų išvedimo iš gyvenviečių klausimas yra tiesiogiai susijęs su atsakymu į kitą klausimą: kuri konflikto pusė paklus tarptautiniams sprendimams ir neužiminės „neutralioje zonoje“ esančių gyvenviečių? Ukraina? Visiškai Rusijai pavaldūs kovotojai? O gal pati Rusija, kurios „ten nėra“? Kuri pusė yra pasirengusi laikytis tarptautinės teisės normų ir bendradarbiauti su tarptautine bendruomene taikos Donbase įvedimo klausimu? Tai nėra tik tuščios ir bereikšmės spekuliacijos. Pavyzdžiu paimkime Debalcevo miestą. Tiek pirmame, tiek antrame Minsko susitarimų variante jis yra įtvirtintas Ukrainos pusėje, tačiau šiandien jis yra prorusiškų kovotojų valdžioje. Taip vadinamasis „Debalcevo katilas“ vyko per patį Ukrainos, Rusijos, Prancūzijos ir Vokietijos vadovų susitikimo momentą. Be to, mūšiuose dėl Debalcevo dalyvavo reguliariosios rusų karinės pajėgos. Tačiau Rusija ir toliau atsisako pripažinti savo buvimą Ukrainos rytuose. Tad kam tokiu atveju priklauso visa atsakomybė už tai, kas šiandien vyksta tame mieste? O svarbiausia, kam teks atsakomybė už tai, kas vyks tūkstančiuose gyvenamųjų vietovių, jei Ukrainos kariai paklus ESBO stebėjimo misijos atstovų raginimų ir jas paliks likimo valiai?
Kalbėti apie abipusę konflikto šalių atsakomybę tuomet, kai vienoje pusėje yra valstybė, o kitoje – už įstatymo ribų atsidūrusi pilkoji zona, mažų mažiausiai šventvagiška. Per penkias paras trukusias intensyvias atakas, kurių metu Rusija naudojo sunkiąją artileriją, reaktyvines salvines kovos mašinas „Grad“ ir tankus, Avdijivka išgyveno daugiau nei 10 bandymų šturmuoti bei 7,5 tūkstančio paleistos amunicijos. Vienas iš apšaudymų vyko humanitarinės pagalbos dalinimo miestelėnams metu. Dėl to žuvo trys taikūs civiliai miesto gyventojai. Pasaulio lyderių bandymai ignoruoti Rusijos dalyvavimo Ukrainos teritorijoje vykstančiose kovose faktą, atsakomybės už taikių gyventojų žūtis nuėmimas nuo Rusijos valdžios, siekis priversti Ukrainą vienpusiškai išvesti savo karius – visa tai pila dar daugiau žibalo į rusų okupacinę ugnį. Rusijos agresija Donbase tęsis tol, kol išliks galimybė eskalacijos dėka daryti spaudimą Ukrainai.
Ginant gyventojų teises, būtina labai aiškiai suvokti, jog pirmenybė turi būti teikiama principams, o ne pusėms. Ukraina pati kreipiasi pagalbos į tarptautinę bendruomenę, prašo į konflikto zoną įvesti taikdariškas misijas. Situacijos aštrėjimas Donbase yra susijęs su tuo, kad Ukrainai, kaip labiausiai atsakingai konflikto pusei, spaudimą daro visi: ir Rusija, ir tarptautinė bendruomenė, ir tas neapibrėžtumas, kuris atsirado pasikeitus valdžiai Baltuosiuose rūmuose. Ko dabar labiausiai trūksta tarptautiniam diskursui – tai atskaitomybės priemonių nustatymo, o taip pat аiškaus karo nutraukimu suinteresuotų pusių įvardijimo. Europa ir Jungtinės Valstijos neabejotinai yra suinteresuotos taikiu sureguliavimu Donbase. Kaip, žinoma, ir pati Ukraina. Taikūs gyventojai privalo būti apsaugoti nuo karo baisumų. O ar tuo suinteresuota Rusija? Vargu. Juk ji nepasivargino įgyvendinti net pirmojo Minsko susitarimo punkto – nutraukti ugnį. O ir kovotojai, į nelaisvę imantys Ukrainos piliečius, nėra savarankiški ir nepriklausomi subjektai.
Ar Rusija yra atsakinga už karinę agresiją prieš suverenią Ukrainos valstybę? Taip, be menkiausios abejonės. Ar Ukraina kalta dėl to, kad gina savo miestus nuo užsienio jėgos įsiveržimo? Keistas klausimas. Ginti savo teritoriją ir taikius gyventojus – tai bet kokios valstybės pareiga. Tik po to tampa aišku, kas yra toji atsakingoji pusė, kuri yra suinteresuota karinių veiksmų nutraukimu ir yra pajėgi užtikrinti teisinės ir įstatyminės sistemos Donbase atkūrimą. Taip pat labai aišku, kas yra neatsakingoji pusė, išnaudojanti žmones, kaip vien kartinius įrankius. Palaikyti reikia ne Ukrainą, o žmogaus teises, kurias užtikrinti gali tik Ukrainos valstybė ir tik tada, kai agresoriai galutinai išsinešdins iš kur atėję.
Larisa Vološina,
Kijevas, Ukraina
