„Iš ko gyveni, kuo gyveni, kur dirbi?“ – trys siaubą keliantys klausimai lydėjo Rimą mažne visą gyvenimą. Į visus juos atsakydamas, tai droviai, tai išdidžiai, tai piktai ‒ „Poetas“, ‒ Rimas taip ir mirė neišvydęs nė vienos savo eilėraščių publikacijos.“ - Edmundas Kelmickas
Pastaruoju metu žodžių junginys „legendinė asmenybė“ yra taip dažnai valkiojamas reklamos ar viešųjų ryšių tikslais, kad baigia prarasti prasmę ir daugelio yra priimamas su nemenka ironija. Rimas Burokas yra viena iš asmenybių, kurias galima vadinti legendinėmis, visiškai nesibaiminant, kad kam nors dėl tokio apibūdinimo kils kokių nors pašalinių minčių. Legendos apie sovietines gyvenimo normas ignoravusį poetą-klajūną sklido ne vieną dešimtmetį, kaip ir iš lūpų į lūpas perduodami, kartais laisvai interpretuojami ar net begėdiškai iškraipomi, jo eilėraščių posmai.
Rimas (oficialus vardas dokumentuose buvo Raimundas, tačiau ir jo artimieji, ir jis pats save nuo mažens vadindavo Rimu) Burokas gimė 1953 m. balandžio 21 d. Alytuje. 1972 m., besimokydamas vyresnėse Alytaus 2-osios vidurinės mokyklos klasėse, pirmą kartą pateko į Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos akiratį.
Kaip vienas ryškiausių hipių judėjimo aktyvistų Alytaus mieste, jis buvo „profilaktiškai auklėjamas“ saugumo darbuotojų, tačiau tokios „priemonės“ kūrybingo, į literatūrą pasinėrusio jaunuolio nė kiek neišgąsdino. Dokumentuose devyniolikmetis R. Burokas vadinamas „pagrindiniu „hipių“ mėgdžiotoju Alytaus m.“, kuris po „profilaktinio pobūdžio“ pokalbių su KGB pareigūnais ne tik neatsisakė savo pažiūrų, bet ir „pradėjo grupuoti aplink save bendraminčius“.
Po ne vienam karinės tarnybos sovietų armijoje vengusiam tų laikų jaunuoliui įprastos „komandiruotės“ psichiatrinėje ligoninėje, klajonių po įvairius Sovietų Sąjungos miestus bei kraštus, R. Burokas apie 1974‒1975 m. atvyko į Vilnių ir, sėkmingai įsiliejęs į bohemišką sostinės gyvenimą, greitai įgijo autoritetą tarp neformalaus jaunimo. Nei kūryboje, nei bendraminčių diskusijose nereikšdavęs nepasitenkinimo egzistavusia santvarka, bet ignoruodamas tuometes gyvenimo normas, įtakodamas kitus jaunuolius bei „vesdamas juos iš kelio“, jis tapo didele problema komunistinės moralės sergėtojams bei sovietinių represinių struktūrų pareigūnams.
Laisvūniškas gyvenimas poetui kainavo brangiai. 1977 m. vasarą atleistas iš pakuotojo pareigų Respublikinėje knygų bazėje jis nebegalėjo rasti jokio kito darbo. Susidarė uždaras ratas: bandant įsidarbinti būdavo reikalaujama pateikti gyvenamosios vietos registraciją liudijusius dokumentus, bandant registruoti gyvenamąją vietą ‒ reikalauta dokumentų „iš darbovietės“.
Nuo 1978 m. prasidėjo nuolatiniai milicijos sulaikymai bei grėsmingi įspėjimai dėl būtinybės keisti gyvenimo būdą.
1979 m. gruodžio mėnesį R. Burokas buvo suimtas ir įkalintas Lietuvos SSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) kalėjime Nr. 1 (Lukiškių kalėjime), o 1980 m. vasario 27 d. nuteistas pagal Lietuvos SSR baudžiamojo kodekso 240 straipsnio pirmąją dalį „už sistemingą valkatavimą“ vienerių metų laisvės atėmimu, bausmę atliekant bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje. Bausmę atliko Lietuvos SSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) Pataisos darbų kolonijoje Nr. 15 (Pravieniškėse).
1980 m. rugpjūčio 10 d. R. Burokas mirė Lietuvos SSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) Pataisos reikalų valdybos Respublikinėje ligoninėje (Vilniuje), iki bausmės atlikimo laiko pabaigos likus mažiau nei trims mėnesiams. Kalinio asmens byloje išlikę medicinos darbuotojų įrašai byloja, kad mirties priežastis ‒ staigiai prasidėjęs plaučių uždegimas ir dėl šio uždegimo susidaręs plaučių bei širdies nepakankamumas.
Nelengvas buvo ir Rimo Buroko literatūrinio palikimo kelias. Pirmi bandymai 1981‒1982 m. įtraukti keletą jo eilėraščių į jaunųjų autorių kūrybos almanachą pasibaigė skandalu. Pirmą kartą keli eilėraščiai išspausdinti 1988 m. savilaidos mėnraščio „Sietynas“ antrame numeryje, o pirmą kartą oficialiai R. Buroko eilės buvo paskelbtos tik 1989 m. pradžioje, žurnale „Jaunimo gretos“.
1992 m. išleista pirmoji nedidelė Rimo Buroko poezijos knyga „39 eilėraščiai“.
Amžininkų prisiminimai
„Rimo Buroko likimas žymi kelią visos generacijos, subrendusios istorijos prietemose, bet nepanūdusios derėtis su rutina. Raišioti prie lovų durnanamiuose, paragavę kalėjimo druskos, tampyti po saugumo ir milicijos poskyrius, mušti ir niekinti, jie išsaugojo savo poezijai tyrą ir skaidrią dvasią, apimtą elegiško liūdesio, be kristalo pagiežos ir neapykantos.“ - Liudvikas Jakimavičius
„Susipažinus su nepublikuotais R. Buroko eilėraščiais, iš karto aišku, kad prieš mus ‒ neeilinis talentas.“ - Donaldas Kajokas
„Iš lietuviškųjų naujosios bangos lyderių, aišku, buvo Rimas Burokas, kalėjime miręs poetas, kuris mums buvo tam tikras romantizmo ir drąsos pavyzdys, kaip galima nesitaikstyt su sistema...“ - Vytautas V. Landsbergis
„Rimas [Burokas] buvo legenda, tokius žmones norisi mėgdžioti. Apie jį sklandė daug įvairiausių pasakojimų, kartais stulbinamai paikų, bet atitikusių to laiko ‒ mūsų laiko dvasią.“ - Rimas Morkūnas
„Rimas nebuvo poezijos amatininkas, jis buvo poezijos tikintysis. Poezija buvo jo kelias, tiesa ir gyvenimas.“ - Kęstutis Navakas
„[R. Burokas] į tikrą hipį net nebuvo panašus. Su savo skrybėle ir ilgu lietpalčiu veikiau būtų tikęs A. Modiglianio laikų Monparnase.“ - Viljama Sudikienė
„Rimas spinduliavo kažkokį vidinį žavesį, eleganciją, patikdavusią vyresniems žmonėms, turbūt imponuodavo jo apsiskaitymas ir skonis.“ - Kęstutis Subačius
„Rimas savo visu gyvenimu buvo poetas. Manau, kad ta sovietų valdžia nebuvo tokia durna. Negalima sakyti, kad Rimas Burokas buvo kažkoks disidentas ar didelis antitarybininkas, bet pati jo laikysena sovietų valdžiai atrodė ne ką mažiau pavojinga negu tikrųjų disidentų veikla.“ - Antanas A. Jonynas
„Rimui ne kartą teko patirti milicijos ir čekistų persekiojimą, bet, nepaisant to, jis buvo aukščiau už juos. Jis nevaidino herojaus ir nebuvo priešiškai nusiteikęs valdžios atžvilgiu. Jis tiesiog ėjo savo keliu ir niekas negalėjo jo priversti pamilti netikrų sovietinių vertybių, kurias taip sėkmingai pavyko įskiepyti visiems kitiems.“ - Viljamas Šulcas (Latvija)
„Rimas Burokas tapo Lietuvos klajūnų „brendiniu“ ženklu didžiuosiuose miestuose – Maskvoje, Peterburge. Tarp ilgaplaukių šiuose miestuose buvo nesunku rasti žmonių, kurie jį pažinojo ar bent jau buvo apie jį girdėję.“ - Edmundas Kelmickas
„Rimas Burokas turėjo drąsos gyventi taip, kaip nori. Pats kūrė savo gyvenimo stilių. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje tai buvo stulbinantis įvykis, kurį dabar galėtumėme moderniau ir banaliau pavadinti perfomansu ar akcija.“ - Vytautas Rubavičius
„Ypač pirmą kartą [išvydus, pamačius] tai buvo grožybių grožybė, hipių pora ‒ jisai [Rimas Burokas] ir Silvija Burokienė.“ - Romualdas Trachimas
„Glausdavomės pas draugus, kartais tekdavo nakvoti laiptinėse, palėpėse, rūsiuose.“ - Silvija Kurienė (buvusi poeto žmona)
Parengė Lietuvos ypatingojo archyvo VRM dokumentų skyriaus vedėjas Povilas Girdenis
