Can You Ever Forgive Me?
Režisavo: Marielle Heller. Vaidina: Melissa McCarthy, Richard E. Grant, Dolly Wells, Ben Falcone
Nepaisant jos užkrečiančios energijos ir komedijinio talento, Melissa McCarthy yra suvaidinusi daugybėje vidutiniškų ir visai neįsimemančių filmų. Tačiau to tikrai negalima pasakyti apie jos vaidmenį Marielle Heller juostoje pagal to paties pavadinimo Lee Israel memuarus „Ar man kada atleisite?“. Čia McCarthy atsikrato savo įprastai mielos asmenybės, kad suvaidintų šaltą ir piktą moterį, tačiau sugeba šią bjaurią mizantropę paversti stebėtinai simpatiška veikėja.
Biografijų rašytoja Lee Israel (McCarthy) yra įpratusi pasakoti kitų žmonių istorijas, tad jai visiškai nerūpi, kaip kitų akyse atrodo ji pati, kas kelia didelį susirūpinimą jos literatūros agentei (Jane Curtin). Ji nepasipuošia eidama į vakarėlius, nebendrauja su kitais rašytojais ir nemezga pažinčių, kas smarkiai kenkia jos karjerai. Netekusi darbo, išgyvendama dėl savo mylimos katės ligos ir sulaukusi pranešimo apie iškeldinimą iš būsto, Israel savo rašytojos talentą išnaudoja kitur – ima falsifikuoti žymių žmonių laiškus ir pardavinėti juos už šimtus dolerių. Tai tampa itin patrauklia nauja karjera – kuri galiausiai patraukia FTB dėmesį. Norėdama išvengti teisėsaugos gniaužtų, Israel savo veiklai pasitelkia savo artimą bičiulį Jacką Hocką (Richardas E. Grantas), kol galiausiai federaliniai agentai sučiumpa juos abu.
Kaip ir debiutinis Heller filmas „The Diary of a Teenage Girl“, naujoji juosta nukelia į visiškai nesenus laikus, tačiau pasakoja istoriją, apie kurią, greičiausiai, nesate girdėję. Pirmasis jos filmas buvo apie 8 dešimtmečio San Fransiske gyvenančios paauglės (Bel Powley) problemas ir iššūkius. Šįkart Heller atsisako Polaroid stiliaus paletės ir įamžino šios eros tarpinį laikotarpį, kai sunkiausi laikai jau buvo praeityje, tačiau dirbantys rašytojai vis dar išgalėjo gyventi Manhatane. Ir tai yra puiku, nes niūrios Niujorko gatvės idealiai atspindi visai ne saulėtą Israel požiūrį į gyvenimą.
McCarthy aktorinis talentas gauna puikią galimybę iš tiesų atsiskleisti dar nematytomis spalvomis. Praktiškai kiekviename žingsnyje jos veikėja suteikia žiūrovams pakankamai priežasčių jos nemėgti. Tačiau užjaučianti Heller traktuotė ir McCarthy vaidyba atskleidžia ją kaip žmogų, o ne paverčia hiperbolizuotu šaržu. Šis vaidmuo nė iš tolo neprimena tų vienos natos vaidmenų, kuriems dažniausiai yra renkamasi McCarthy. Čia ji vaidina konfliktišką asmenybę, tikrą ir nuoširdų gerumą rodančią tik savo sergančiai katei, ir kurios nerangumas socialinėse situacijose verčia ją užimti gynybines pozicijas, jei tik kas bando jai padėti ar su ja susidraugauti. Iš pažiūros pikta veikėja turi ir labai jautrią bei pažeidžiamą savo asmenybės pusę, tačiau žiūrovai kruopščiai slepiamą jos pusę pamato tik itin retais atvejais.
O štai Granto vaidinamas Hockas yra visiškai Israel priešingybė. Jis yra žavingas, visada pasipuošęs ir pasitempęs bei lengvai ir su malonumu atrandantis bendrą kalbą su visais, pasitaikančiais jo kelyje. Jis šiek tiek primena suaugusią savo veikėjo 1987 m. juostoje „Withnail & I“ versiją – velniškąi žavią asmenybę, nupurtančią dulkes nuo bet ko, kas yra pernelyg įsitraukęs į savo kasdienę rutiną ir tapęs visiškai pasyviu. Israel ir Hockas yra keista ir puiki bičiulių pora, nuolat susitinkanti išgerti seniausiame vietos gėjų bare ir draugiškai besimėtantys replikomis vienas kito adresu. Jų bendravimas atrodo toks tikras, kad kai jų draugystė sudūžta ir tarp jų įsigali tyla, tai atrodo kaip pats baisiausias Israel nutikęs dalykas.
Šis filmas yra (nedidelės įtampos) kriminalinė drama, bičiulių komedija, istorinis filmas ir mylinti duoklė moteriai, pasiekusiai savo gyvenimo ir karjeros tašką, kur visiškai nesijaučia mylima. Filmas veda mus į tikrosios Israel pamėgtas senojo Niujorko vietas, tokias kaip baras „Julius“, bei sugrįžta į kai kurias jos nusikaltimų vietas – dabar jau nykstančius nepriklausomus knygynus, kur ji pardavinėjo padirbtus laiškus. Net ir garso takelyje skambantys džiazo standartai čia atsidūrė todėl, kad buvo tarp mėgstamiausių jos kūrinių. Visos šios detalės suteikia šiam biografiniam filmui unikalumo ir išskirtinumo, o du pagrindiniai veikėjai neleidžia atitraukti akių nuo ekrano.
