„Kataliko balsas“ birželio 25 d. organizavo diskusiją, kurios pagrindinis tikslas buvo įsivardyti, kuo skiriasi juokai ir patyčios religijos atžvilgiu, kaip elgtis katalikui, manančiam, kad kažkas šaiposi iš jam brangių dalykų.
Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto dekanas doc. dr. Benas Ulevičius atidarė diskusiją pastebėjimu, kad klausimų dažniausiai nekyla, kai džiaugsmingai ir teigiamai apie kažką juokaujame. Džiugūs žmonės apie daugybę labai rimtų dalykų, įskaitant ir savo tikėjimą, kalba juokaudami, nes gera dozė humoro sveikai atpalaiduoja. Be to, vidiniame katalikų rate pasitaiko net ir labai aštraus juoko. Vis dėlto dažniausiai humoras skirtas atkreipti dėmesį į taisytinus dalykus –puikybę, veidmainystę ar kitas ydas. Taigi vienas iš pagrindinių kriterijų atskiriant juoką ir patyčias iš religijos – ar kritika skirta koreguoti, ar priešingai, ji savitikslė, smukdanti.
Net jei atrodo, kad besišaipantis arba provokuojantis asmuo pats nėra tikintis, apie svetimas intencijas sunku kalbėti, kol jų neišsiaiškini. B. Ulevičiaus nuomone, dauguma žmonių nėra nusiteikę konfliktuoti, o tiesiog nepagalvoja, kad tam tikri dalykai gali įžeisti katalikus. Todėl užuot protestavus ir darius viešas akcijas kartais gali užtekti asmeninės reakcijos – pasikalbėti, paklausti, pvz., kodėl naudojami vieni ar kiti simboliai, kurie tikintiesiems tokie svarbūs ir tokie brangūs? Nesusipratimas yra galimybė pasakyti, kas iš tiesų yra mūsų tikėjimas ir koks jis iš tiesų yra.
Kaip katalikas kalbėjęs Vilniaus universiteto dėstytojas filosofas Mindaugas Kubilius pradėjo konstatavimu, kad šiais demokratinio pliuralizmo laikais mes dažnai juokiamės ir šaipomės vieni iš kitų. Religijos – jokia išimtis. Ar dera vieniems piliečiams šaipytis iš kitų? Gyvename žodžio laisvės sąlygomis, tačiau demokratinėje visuomenėje lygiai užtikrinama žmogaus orumo apsauga. Lektoriaus nuomone, reikalui esant tuo derėtų pasinaudoti – jeigu viena grupė, pvz., katalikai, yra viešai įžeidžiama ir geba tai įrodyti, taip gali būti sukurtas teisinis precedentas, kad iš religijos ir religinių simbolių tyčiotis negalima.
Paskaitininkas taip pat išsakė provokuojančią mintį, kad katalikų bendruomenė Lietuvoje daro viską, kad iš jos tyčiotųsi. Pasak M. Kubiliaus, katalikai kaip bendruomenė nepakankamai save gerbia. O nepakankamai gerbia, nes nepažįsta savęs ir savojo tikėjimo, kurį katalikams perduoda Bažnyčios tradicija ir su kuriuo geriau galima susipažinti studijuojant katekizmą. Iš silpno tikėjimo pažinimo atsiranda ir visokiausios kvailos, paviršutiniškos, stereotipinės katalikybės interpretacijos, vertos patyčių.
Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto lektorė, teisininkė Simona Žižienė pristatė dabartinį Europos Žmogaus Teisių Teismo požiūrį, kad teisė į religijos laisvę nereiškia, jog absoliučiai niekas nepašieps tavo religijos. EŽTT vertinimu, žodžio ir saviraiškos laisvė yra daugiau nei laisvė vien maloniai kalbėti. Kitaip sakant, žodžio ir saviraiškos laisvė sudaro sąlygas kritikuoti. Demokratinėje visuomenėje turime susitaikyti su situacija, kad kartais ši kritika nebūna itin maloni. Anot S. Žižienės, pasišaipymas yra galimybė kritiškai pasižiūrėti į save. Kaip kraštutinumo pavyzdį teisininkė pateikė savikritiškumo stokojančias radikalias islamo atšakas, kurios nori daug ką uždrausti, kad neleistų šnekėti kitaminčiams.
Žinoma, saviraiškos ir žodžio laisvė nėra absoliuti. Pajuoka nepažeidžia įstatymų tik tuo atveju, jei ja kritikuojamos realios socialinės problemos ir keliami visuomenei aktualūs klausimai. Kai vienintelis kokio nors pasisakymo arba netgi meno kūrinio tikslas yra pasityčioti iš religijos ir įžeisti, labai dažnai EŽTT tai įvertina kaip draustiną pažeidimą. Pavyzdžiui, neseniai uždraustas vienas filmas, kur Jėzus vaizduojamas kaip šizofrenikas, o Marija – kaip nimfomanė. Anot S. Žižienės, Lietuvoje turime tokią teisinę bazę, kur už savitiksles patyčias, niekinimą ir žeminimą yra numatyta baudžiamoji atsakomybė. Precedanto su Katalikų Bažnyčia kol kas nėra, bet atsirasti galėtų.
B. Ulevičius palinkėjo daugiau bendrauti su tais, kurie katalikų atžvilgiu laido iš pažiūros įžeidžias replikas arba pasitelkia provokuojančias religinių simbolių interpretacijas. Be to, pranešėjas pažymėjo, kad ne visi gali ir ne visi turi viešai reaguoti į tokias situacijas, nes Bažnyčios nariai turi skirtingas dovanas, kurias pagal savo supratimą skiria tai pačiai tarnystei. Todėl ir pačioje Bažnyčioje pirmiausia reikėtų didesnio tarpusavio supratimo, kad nereaguojantieji geriau įsiklausytų į reaguojančiuosius ir atvirkščiai.
Anot M. Kubiliaus, katalikai į panieką ir pajuoką turėtų išmokti pažvelgti tikėjimo akimis. Priimti neapykantą, ją išgyventi su meile ir toliau liudyti tiesą – tai proga įgyvendinti Kristaus įvykį, susivienyti su juo ant Kryžiaus, proga būti pačiu Kristumi.
