Man visa tai labai kai ką primena.
„Jūs meluojate! Televizija viską meluoja! Nusamdė kekšių už $10, kad mane diskredituotų!“ Ne, tai ne eilinio Trumpo pasisakymo vertimas. Tai, leiskite jums priminti, pasakė šviežiai išrinktas Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas 2000-aisiais. Tuo metu šalyje dar apskritai egzistavo jam nepavaldi televizija, o ypač verta paminėti jo opozicijoje buvusią televiziją NTV (šiandien tuo sunku patikėti). Apskritai, būsimojo pseudofiurerio įtūžį sukėlė net ne pati televizija, o, regis, pats ištikimiausias jo pakalikas ir padlaižys žurnalistas Sergejus Dorenko, kuriam po tragiškos ir beprasmės povandeninio laivo „Kursk“ žūties staiga prabudo sąžinė ir principai, ir kuris sukūrė sąžiningą, todėl Putinui nepalankų reportažą, kainavusį žurnalistui darbą ir karjerą. Priminsiu, kad „kekšėmis po 10 dolerių“ Kremliaus neūžauga tuomet išvadino žuvusių jūrininkų našles.
Užtai dabar, kaip jūs puikiai žinote, tokio pobūdžio nemalonumai Rusijoje yra iš principo neįmanomi. T. y. televizija, žinoma, nuolat ir pastoviai meluoja, tačiau tai yra daroma vado paliepimu ir skirta jo šlovinimui, o kekšės po dešimt dolerių bei brangesnės – šiandien jau tikros, o ne išgalvotos – kurpia reportažus apie Ukrainoje nukryžiuotus berniukus ir Vokietijoje išprievartautas mergaites bei užima kur kas atsakingesnius postus, iki pat oficialaus Rusijos Federacijos Užsienio reikalų ministerijos atstovo. Kas galėjo prieš 17 metų pagalvoti – na, išskyrus, „perdėtai emocingus panikuotojus“, nenorinčius matyti, kokia puiki yra naujojo prezidento ekonomikos programa – kad šalyje bus visiškai sunaikintos laisvos masinio informavimo priemonės ir sąžiningi bei nepriklausomi rinkimai, kad šalyje žmonės bus sodinami už grotų ir kankinami už socialiniuose tinkluose skelbiamas nuorodas į straipsnius ar pavienius piketus, kad opozicijos lyderiai bus šaudomi centrinėse didmiesčių gatvėse, kad mes užpulsime Meksiką ir Kanadą... oi, atleiskite, įsijaučiau. Kalba juk eina apie Rusiją, ne apie Ameriką. Tačiau sutikite – 2000-aisiais Gruzijos ir Ukrainos užpuolimas atrodė ne ką mažesnis absurdas.
O tiems, kurie puls aiškinti, kad nekorektiška lyginti tironijos tvirtovę su pasaulinės demokratijos citadele, aš dar kartą priminsiu, kaip lengvai griūva civilizacija, praradusi imunitetą blogiui ir leidusi jam patekti į valdžią. 4-ojo dešimtmečio Vokietija (o taip pat ir jos sąjungininkės), 6-ojo dešimtmečio Kuba, europietiškas ir pasaulietinis 7-ojo dešimtmečio Iranas – visos šios šalys turėjo savų problemų (kurias, kaip tikėjosi, naujieji lyderiai išspręs), tačiau šios nublanko lyginant su tuo, ko pridirbo tų problemų „sprendėjai“.
Amerikos istorija irgi nėra be dėmių. Tai ne tik makartizmas (kurį, beje, Trumpas jau pakomentavo, išreikšdamas savo simpatijas). Galima prisiminti ir Abraomą Linkolną (daugelio laikomą nacionaliniu herojumi), kuris buvo vienu iš pagrindinių Pilietinio karo kaltininkų ir savo politikos priešininkus – net kongresmenus ir Aukščiausiojo teismo teisėjus – areštavo tūkstančiais. Pirmojo pasaulinio karo metu JAV buvo persekiojami pacifistai, Antrojo pasaulinio karo metu į lagerius uždarė 120 tūkstančių japonų kilmės amerikiečių. Tad nereikia panacėja laikyti nei žodžio laisvę „garantuojančios“ Pirmosios pataisos, nei kitų įstatymais reglamentuojamų dalykų.
Tuo patikėti, žinoma, yra sunku, tačiau Rusijos konstitucijoje iki pat dabar yra įrašyti ir cenzūros draudimas, ir teisė į mitingus, ir pasaulietinė valdžia, ir visi kiti demokratijos atributai. Ir kas gali garantuoti, kad rytoj CNN neprasidės „ūkio subjektų problemos“ (priminsiu, kad Pirmoji pataisa neapsaugo nuo ekonominių problemų ir apskritai nereglamentuoja nevalstybinių struktūrų veiksmų), o po to nebus priimtas koks nors eilinis „patriotinis aktas“, apribojantis laisves vardan „kovos su terorizmu“? Šį kelią Putinas jau yra pramynęs – Trumpui tereikia sekti iš paskos.
Beje, štai, dar viena paralelė – kol daugmaž mąstyti dar gebantys žmonės juokiasi iš rusų „Gaidaro vardo ekonomikos forumo“, kuriame dalyvavo ir pranešimą skaitė daugmaž žmogiško pavidalo persona, pravarde Chirurgas – baikerių gaujos „Nakties vilkai“ lyderis (matomai, tai pakankama kvalifikacija dalyvauti nacionaliniame ekonomikos forume), mūsų pačių „Baikeriai už Trumpą“ inauguracijos metu rengiasi suformuoti, kaip jie patys pavadino „mėsos sieną“, kad apsaugotų savo dievuką nuo galimų protestuotojų išpuolių. Tad ant ekranų, rodančių naujienas iš blogio imperijos, derėtų uždėti panašius prierašus, kaip ant automobilių veidrodėlių: „Tai, ką matote, yra arčiau nei jums atrodo“.
Tuo metu Ukrainoje buvo uždraustas vienintelis šiokią tokią nepriklausomybę turintis rusų televizijos kanalas „Dožd“ (Lietus) – už tai, kad savo eteryje Krymą rodo kaip rusišką teritoriją. Tai sukėlė ypatingą sujudimą okupantų pusėje. Pats žaviausias, be konkurencijos, buvo Putino režimo „pasipiktinimas“ ir „stojimas mūru“ už televiziją. Taip, kalbu apie tą patį režimą, kuris prieš trejus metus su stalinistinio budelio aistra sunaikino „Dožd“ Rusijoje už nekaltą klausimą (net ne teiginį!) savo žiūrovų apklausoje, ar nebūtų buvę geriau Antrojo pasaulinio karo metais atiduoti Leningradą priešams, vietoj to, kad pasmerkti jo gyventojus mirčiai iš bado. „Dožd“ (ir anksčiau nepasižymėjęs ypatingu herojiškumu) tuomet nusižemino ir puolė bučiuoti valdžiai kojas, tačiau tai pasiteisino tik iš dalies – toliau egzistuoti šiai televizijai buvo leista, bet vos penkiolikoje miestų visoje Rusijoje, įskaitant Maskvą (tačiau ne Sankt Peterburgą), o taip pat skirta didžiulė bauda, nepaisant to, kad jokių žmogėdriškų šios šalies įstatymų tokia apklausa nepažeidė. Priminsiu, kad ukrainietiškų televizijos kanalų Rusijos teritorijoje apskritai nėra, okupuotose regionuose jie buvo iš karto atjungti, o dabar žadama dar ir slopinti nekabelines transliacijas. O dabar šie, hm, na, tarkim, žmonės, kaltina Ukrainą pažeidinėjant teisę į žodžio laisvę!
Tačiau beribė blogio imperijos niekšystė ir įžūlumas nestebina. Stebina tai, kad jai unisonu pritaria ir dauguma rusų (ir net kai kurie Europos) liberalų. Pastariesiems, beje, reikėtų pirmiausia pasižiūrėti į save – pavyzdžiui, į Vokietiją, kur 88-metė rašytoja ir istorijos revizionistė Ursula Haverbeck gavo jau ketvirtąją laisvės atėmimo bausmę už Holokausto neigimą. Labai lengva su visa valstybine galia kovoti prieš senučiukę, bandančią pagerinti jau seniai mirusio fiurerio reputaciją, o tuo pat metu „Minsko“ ir „Normandijos“ formatų pavidalu keliaklupsčiauti prieš jo šiuolaikinį analogą, rengiantį agresyvius karus, žudantį ir terorizuojantį žmones čia ir dabar. Priminsiu, kad vis dar nėra paskelbta jokių asmeninių sankcijų Putinui, jau nekalbant apie baudžiamuosius kaltinimus!
Diskutuojant apie leistinas žodžio laisvės ribas, būtina labai aiškiai atskirti sąvokas. Pirmiausia, asmeninę nuomonę (net ir klaidingą) nuo sąmoningo melo (ypač, valstybiniu mastu). Melo laisvės būti neturi ir negali. Antra, reikia skirti nusikaltimo neigimą, praeityje įvykdyto nusikaltimo pateisinimą ir raginimą nusikalsti dabar. Juridiškai baustinas turėtų būti tik pastarasis, o pirmuosius du galima (ir reikia) smerkti tik morališkai, tačiau ne daugiau. Na, ir galiausiai, žodžio laisvė turi būti maksimali taikos metu – o štai karo sąlygomis (net jei tas karas nebuvo oficialiai paskelbtas, tačiau yra de facto vykdomas) griežti žodžio laisvės apribojimai yra net būtini. Ir dėl paslapčių išsaugojimo, ir tam, kad būtų užkirstas kelias priešo propagandai. Karo metu negalima sėdėti ant dviejų kėdžių (tai daryti nepatartina ir taikos metu), tuo pat metu vaidinant „liberalią Rusijos žiniasklaidą“ ir de facto pateisinant rusų agresiją. Ak, jūs „privalote paklusti Rusijos Federacijos įstatymams, pagal kuriuos Krymas yra rusiška teritorija“? Tai ir okupantų kareivis paklūsta jį į frontą pasiuntusios šalies įstatymams, tačiau jis vis tiek neturi teisės skųstis, jei dėl to bus nužudytas. Net jei jis asmeniškai užjaučia vietinius šalies, į kurią jis įsiveržė, gyventojus. Atvyktų jis čia taikos metu kaip turistas – būtų su juo kita kalba. O dabar – jis ne be kaltės.
Apskritai, kalbant apie rusų padugnes, kariaujančias be atpažinimo ženklų, net svarstyti apie tai, kas yra garbingas karys, kažkaip visai nepadoru. Tačiau ir pseudoliberali televizija „Dožd“, suteikianti eterį ukrainiečių žudikams ir iki šiol neatsikratanti įpročio vadinti Ukrainą atgyvenusia imperine šalies pavadinimo forma, su garbingumu yra gerokai susipykusi. Tokie neva „savi“ yra kur kas blogiau nei atviri priešai. Jei tokia yra jūsų asmeninė pozicija, jums kovojančioje Ukrainoje nėra ką veikti. O jei čia kažką veikti esate verčiami, tai apie kokią dar „žodžio laisvę“ gali eiti kalba?
Jurijus Nesterenka
