Jei kažkam dar reikia įrodymų apie visišką marazmą, kuris yra apėmęs šiuolaikinį pasaulį, o taip pat, kokio naudingumo yra tokia organizacija kaip Jungtinės Tautos ir kaip ji geba spręsti pasaulines problemas – štai jums dar vienas, eilinis, to įrodymas. Spalio 21 dieną JTO buvo priimtas sprendimas šios organizacijos garbės konsule moterų klausimams paskirti... kaip manote, ką? Komiksų personažą, vardu „Stebuklinga moteris“ (Wonder Woman). Net ne kurią nors iš ją suvaidinusių aktorių, ne, patį komiksų personažą.

Žinoma, negalima sakyti, kad šitoks idiotizmas būtų kažkas labai naujo. SSRS mėgo garbės šachtininkais ir garbės melžėjomis skelbti įvairius sovietų propagandos išrinktus ir patvirtintus užsienio šalių veikėjus. Taip pat galima prisiminti ir šventuosius, skelbiamus vienos ar kitos veiklos globėjais (beje, ši praktika nepasiliko tamsiuosiuose viduramžiuose, kur jai ir vieta – nauji „šventieji globėjai“ – pavyzdžiui, interneto – tokiose vietose kaip Rusija skelbiami ir šiandien). Tačiau tais atvejais kalba bent jau ėjo apie realius arba realiais laikomus žmones. O komikso herojė – tai jau čia visiškai išsidirbinėjimas. Net ne išsidirbinėjimas, o diagnozė. Medicininiais terminais tai vadinama „demencija“, o buitine kalba – „suvaikėjimu“. Keista, kad kadenciją baigiančio Ban Ki-moono nenusprendė pakeisti Supermenu. Tas tai tikrai išgelbėtų pasaulį, ir jau ne pirmą kartą.

Jungtinėse Tautose atsirado ir šio paskyrimo priešininkų. Tačiau jei tikitės, kad jų argumentai liudija apie kokius nors sveiko proto likučius, tai, deja, turiu jus nuvilti. Na, taip, pirmuoju punktu eina teiginys, kad tai iš tiesų yra išgalvotas personažas (į kurį visas teises turi komercinė organizacija). Tačiau kitos pretenzijos „Stebuklingai moteriai“ remiasi tokiais teiginiais, kaip „o kodėl ji baltaodė ir didžiakrūtė?“. Tai reiškia, jei ji būtų juoda, ar bent jau, na, blogiausiu atveju, geltona, – tai bent jau būtų rasinės lygybės simboliu. Tačiau balta – tai, žinoma, rasizmas. O ir šiaip, drabužiai pas ją pernelyg atviri. Kaip kovos už moterų teises simboliui, matomai, jai idealiai tiktų jei ne hidžabas, tai bent jau parandža.

Apskritai, nieko nuostabaus, kad tokiais rimtais klausimais užsiėmusi organizacija, yra absoliučiai bejėgė ne tik prieš didį pasaulinį blogį, kokiu buvo sovietinė Rusija, tačiau ir prieš bjaurų ir menkavertį blogį, kokiu Rusija yra šiandien, ir kuris tik atrodo didis tų, kurie jam turi priešintis, bejėgystės fone. Menkavertis jis, žinoma, ne ta prasme, kad tapo mažiau blogas – „nesulauksite!“ – o realių šalies galimybių prasme. Tai šalis, kurioje vietoj ekonomikos – vamzdžiai ir čiaupai (kurie Europai kuo toliau, nuo mažiau reikalingi), vietoj vyriausybės – vagių gauja, vietoj mokslo – viduramžiškas tamsumas (neseniai šalyje net buvo uždrausta garsioji roko opera „Jėzus Kristus – superžvaigždė“, kaip „įžeidžianti tikinčiuosius“), o vietoj armijos – žalieji žmogeliukai be atpažinimo ženklų. Dar kartą primenu visiems nuo Steinmeierio iki Porošenkos, visiems mėgėjams gąsdinti savo šalis tos armijos galia ir tikinti, kad „alternatyvų Minsko susitarimui nėra“, kad ji dešimt metų kariavo su nykštukine Čečėnija, ir viskas galiausiai baigėsi tuo, kad „nugalėtojai“ moka duoklę „nugalėtiesiems“. O ir jos pasiekimai Ukrainoje ir Sirijoje stebina tik civilių gyvenviečių naikinimo ir taikių gyventojų žudymo mastais – ten, kur jai yra priešinamasi, per ištisus mėnesius ir metus kariavimo jos ir jos sąjungininkų užimtos teritorijos yra niekinės. Ak, Rusija panaudojo ne visą jėgą? Gal taip yra todėl, kad realybėje, o ne popieriuje, tos jėgos tiesiog nėra?

Tačiau Rusija nenustoja priminti, kad ji vis dėlto yra Absoliutus blogis (absoliutus ne galios prasme, o tuo, kad joje nėra nė kruopelytės gėrio), ne tik karais, žudymais, neteisėtai į nelaisvę paimtų įkaitų kankinimais (ukrainietis mokytojas Stanislavas Klichas, suimtas dėl sufalsifikuotų kaltinimų buvus kovotoju 1995 metų Čečėnijos kare, kaip patvirtino Rusijos teisėsaugininkai, nuo kankinimų išsikraustė iš proto – ir jis, toli gražu, nėra vienintelė auka), eilinių interneto vartotojų areštais, siekiu į Jungtinių Valstijų postą pasodinti Donaldą Trumpą tam pasitelkiant programišius ir panašiomis veiklomis. Ji taip pat didžiulį dėmesį skiria simboliams. Kaip tik todėl artimiausiu metu Rusijoje iškils jau antrasis paminklas Ivanui Rūsčiajam: pirmasis buvo pastatytas Oriole, o antrąjį rengiasi statyti Vladimirovsko srities Aleksandrovo mieste, kuris kadaise buvo Ivano Rūsčiojo vykdomų represijų ir didikų žemių nacionalizavimo centru. Su nekantrumu lauksime trečiojo kur nors Naugarde, o ko čia smulkintis...

Apskritai, visiems tiems, kas dar puoselėja nors kažkokias iliuzijas dėl rusų, tereikia pažiūrėti, KĄ jie iškelia savo šalies herojais – nuo Ivano Rūsčiojo, Lenino ir Stalino iki „Motorolos“. Ne šiaip sau žudikus ir tironus, o pačius šlykščiausius, niekšiškiausius ir praliejusius daugiausiai kraujo, pačius žiauriausius monstrus žmogiškajame pavidale, įkūnijusius, regis, visus įmanomus trūkumus: nuo laukinio žiaurumo ir begalinio niekingumo ir patologinio bailumo, skatinusio juos masiškai žudyti pačius artimiausius bendražygius ir laikytis kuo toliau nuo realių ir pavojingų priešų. O svarbiausia – išžudžiusius, apiplėšusius, pavergusius, sumurkdžiusius į purvą kiek įmanoma daugiau pačių rusų.

Be to, rusai mėgsta šūkalioti, kad tas pats Ivanas Rūstusis, kuris pagarsėjo tokiais bausmių įsakymais, kaip gyvų žmonių virimas, pjaustymas gabalėliais, sodinimas ant kuolo ir taip toliau ir panašiai, yra tikras angelas, lyginant su tuo, kad dėjosi Europoje – t.y. Kruvinąja Mere vadintos Marijos Tiudor deginamais žmonėmis ar šv. Baltramiejaus naktimi, kai pernakt neva buvo nužudyta daugiau žmonių, nei Rūstusis nužudė per visą savo represijų ir žemių nacionalizavimo laikotarpį.

Ką gi, sulyginkime šv. Baltramiejaus naktį su vienu Naugarde vykdytu pogromu (ir tai, toli gražu, ne visos Rūsčiojo represijų aukos).

Priešistorė:

Prancūzija: Vyksta ilgas ir varginantis pilietinis karas tarp katalikų ir hugenotų. Valdžia bando jį nuslopinti, tačiau ortodoksai taikių susitarimų nepripažįsta. Abi pusės stiprios, abi turi šalininkų karališkuosiuose rūmuose, kieno bus viršus – neaišku.

Rusija: Nevyksta jokio karo. Visi gyventojai gyvena vieno tirono priespaudoje ir net sukrusti bijo. Naugardą užkariavo ir prisijungė dar šio caro senelis. Valdžia skatina paranoją, išgalvodama „išdavystę“ ir bausdama mirtimi nekaltuosius kairėn dešinėn.

Pats įvykis:

Prancūzija: Kotryna Mediči pabando „tikslingai“ likviduoti kelis hugenotų lyderius, tačiau situacija išsprūsta iš rankų, į gatves išsiveržia nekilmingų katalikų minios ir pradeda skerdynes bei grobimus, nuo kurių nukenčia ne tik hugenotai, bet ir patys katalikai. Galiausiai karališkoji kariuomenė sukilimą nuslopina.

Rusija: Caras surengia masines niekuo neprasikaltusių ir nesipriešinančių gyventojų žudynes. Būtent caro kariuomenė atlieka visus žudymus. Skerdynės Naugarde be perstojo tęsiasi dvi savaites.

Žudymo metodai:

Prancūzija: Peiliai, špagos, kumščiai, akmenys ir šiaip, kas papuola po ranka.

Rusija: Negailestingi ir žiaurūs kankinimai iki mirties, visų iš eilės žudymai.

Aukos:

Prancūzija: Nuo 2 iki 10 tūkstančių Paryžiuje, nuo 3 iki 20 tūkstančių kituose miestuose, t.y. nuo 5 iki 30 tūkstančių iš viso.

Rusija: Nuo 4 iki 15 tūkstančių Naugarde ir jo apylinkėse, drauge su kitais miestais – iki 30 tūkstančių.

Ką gi, aukų, regis, vienodai. TAČIAU! Tuometinė Paryžiaus populiacija – daugiau nei 350 000 gyventojų. Tai reiškia, kad, net pačiu blogiausiu atveju, išžudyta buvo mažiau nei 3 % miesto gyventojų. O Naugardo populiacija siekė 30 tūkstančių, vadinasi, sunaikinta PUSĖ viso miesto. Nuo šio smūgio Naugardas niekada iki galo taip ir neatsigavo.

O po to Ivanas Rūstusis dar turėjo įžūlumo – spėkite, kam? – ogi pasmerkti Prancūziją dėl šv. Baltramiejaus nakties žudynių.

Na, o kalbant apie Mariją Tiudor, tai ji per visą savo valdymą sudegino... vos 280 žmonių. Tačiau šitai taip sukrėtė anglus, kad jie praminė ją „Kruvinąja“, o jos mirties diena tapo švente. Britanijoje nėra nė vieno paminklo jai – net ir ant jos kapo!

O tuo metu, kai Rusijoje statomi paminklai Ivanui Rūsčiajam ir Stalinui, Ukrainoje nuverstas paskutinis paminklas Leninui. Neskaičiuojant, žinoma, rusų okupuotų teritorijų.

Nagi iš tiesų – „mes niekada nebūsim broliais!“

Jurijus Nesterenka