Pasikalbėkime apie baimes. Apie mūsų kasdienes baimes, su kuriomis kiekvienam mūsų tenka susidurti. Paprastai, kalbai pasisukus apie baimes, mes aptarinėjame kraštutines jos apraiškas. Dažniausiai tai būna fobijos, specifinės kažkokio dalyko baimės – nesvarbu, ar tai būtų uždarų erdvių, ar vorų, ar viešo kalbėjimo, ar skrydžių lėktuvu baimė. Na bet bent jau fobijas turintys žmonės žino apie savo problemą ir stengiasi išvengti situacijų, kuriose šioji galėtų pasireikšti. Taip, tai gerokai apriboja žmogaus laisvę, tačiau žmogus bent jau supranta, dėl ko tai daro. Taip pat kalba, būna, pasisuka apie panikos priepuolius. Tai irgi kraštutinės baimės apraiškos – emocijų pavidalu – pavyzdys.
O kaip dėl kasdienių baimių, kurios neretai lieka išvis nematomos, arba mes tiesiog stengiamės jas ignoruoti. Darbe, namuose, gulėdami lovoje naktį, likę vieni su savo mintimis.
Tai tas jausmas, kuris priverčia pasijausti praradus savęs pačių ar situacijos kontrolę. Arba mes bijome, kad tą kontrolę prarasime. To pavyzdžiu gali būti situacija darbe, kai kiekvienas gautas elektroninis laiškas su nauja užduotimi sukelia vidinį paralyžių, o žmogui prireikia laiko vien tam, kad nusiteiktų ir prisiverstų tą laišką atidaryti ir perskaityti.
Arba namuose, santykiuose su artimaisiais, kai nuolatos bijote kažką pasakyti, ne taip išsireikšti, ar paprasčiausiai likti nesuprasti. Praeities baimės. Neužtikrintumas ir baimės dėl ateities, finansinio neužtikrintumo baimė.
Kaip išmokti susitvarkyti su visomis šiomis baimėmis? Kaip išsilaisvinti iš jų gniaužtų? Kad tai padarytume, pirmiausia reikia suprasti, iš ko „susideda“ baimė.
Visų pirma, svarbu suprasti, kad baimė, kaip ir visos kitos emocijos, yra informacija apie tai, kaip jūsų kūnas jaučiasi tam tikroje situacijoje. Šiuo atveju – tai pavojaus situacija. Tai yra labai svarbi informacija, kurios geriau neignoruoti. Nes ši informacija gali išgelbėti jūsų gyvybę.
Toliau viskas tampa šiek tiek sudėtingiau. Taip yra todėl, kad mes, žmonės, esame vienintelės būtybės, gebančios patirti baimės būseną situacijose, kuriose mums nekyla joks pavojus. Mes galime būti namuose, užsiimti įprastais kasdieniais reikalais, žiūrėti televizorių. Nei alkanas tigras, nei piktas vilkas mūsų tikrai neužpuls, tačiau, nepaisant to, mes galime patirti tas pačias emocijas, kaip ir realaus pavojaus akivaizdoje. Kaip tai vyksta? Mūsų smegenys į mūsų vidinius įsivaizdavimus, kuriuos mes sukuriame patys, reaguoja lygiai taip pat, kaip ir į išorinę grėsmę. Nedidelė migdolo formos struktūra mūsų smegenyse, vadinama amygdala, veikia kaip vidinė signalizacija, perspėjanti apie pavojų – o kai ji suveikia, įsijungia per tūkstančius metų susiformavęs fiziologinis mechanizmas, paruošiantis mūsų kūną artėjančiam užpuolimui (taip vadinamasis „kovok arba bėk“).
Problema slypi tame, kad mes įprastai į šiuos vidinius procesus nekreipiame dėmesio, kaip nekreipiame dėmesio ir į vidinius vaizdinius (ar vidinius dialogus), išprovokuojančius visą šių procesų grandinę mūsų organizme. Tiesa, su laiku mes pastebime šių procesų pasekmes, kai jos ilgainiui susikaupia ir pasireiškia padidėjusiu kraujo spaudimu, nemiga, dirglumu, noru užsirūkyti, kažką suvalgyti ar kažko išgerti. Na, ir žinoma, šios baimės iš mūsų atima laisvę – pasirinkimo laisvę, veiksmų laisvę, saviraiškos laisvę. Jos užspeičia mus į kampą, o mums pradeda atrodyti, kad neturime jokio pasirinkimo ir jokių išeičių.
Kad išsilaisvintume iš šios vergovės, mums būtina išmokti ne vengti savo baimių, nebėgti nuo jų ir jų neignoruoti. Stebėkite savo baimę. Pripažinkite ją. Susipažinkite su ja. Prisiminkite, kad baimė – tai visų pirma informacija. O jei jūs „neskaitote laiškų“ ir į juos nereaguojate – „paštininkas“ pradės ateiti vis dažniau ir belstis vis garsiau.