Apie lietuvių kalbą dienraštyje „The New York Times“ rašo autorius Theodore‘as S. Thurstonas.
Lietuvių kalba, kokia sena ji bebūtų, pasižymi nuostabia struktūra, tobulesne už sanskritą ir graikų kalbą, yra žodingesnė negu lotynų kalba, ir nepalyginamai įmantresnė negu bet kuri iš paminėtų trijų. Ir vis dėlto lietuvių kalba turi su visomis trimis kalbomis didesnį giminingumą, negu kad gamta būtų galėjusi sukurti, ne tik veiksmažodžių šaknyse, bet ir gramatinės struktūros formose bei žodžių morfologinėje konstrukcijoje. Giminingumas toks aiškus, kad bet koks filologas labai aiškiai gali matyti, jog sanskritas, graikų ir lotynų kalbos turėjo išsivystyti iš bendro šaltinio – lietuvių kalbos. Dėl panašios priežasties galima daryti prielaidą, kad heruliai, rugiai, gotai, senprūsiai, latviai ir jų kalbos buvo tos pačios kilmės, nes jie buvo senovės lietuviai. Įžymūs filologai sutinka, kad lietuvių kalba yra ne tik seniausia pasaulyje šiandien, bet ir arijų pripažinta kaip jų kalbų šaltinis. Lietuvių kalbos senumas ir jos gramatinė struktūra priskiria ją tam pačiam laikotarpiui kaip ir seniausias sanskritas – 2000 m. pr. m. e. arba dar anksčiau.
Lietuvių kalba yra arijų prokalbė ir žymiems kalbininkams buvo žinoma, kad ji buvo šnekamoji – nerašytinė kalba, vartojama Europoje daugelį šimtmečių. Tačiau naujausi lingvistiniai tyrinėjimai aiškiai įrodo, kad lietuvių kalba buvo rašoma netgi prieš krikščionybės erą, nors kaip seniai prieš, yra sunku nustatyti. Bet, remiantis lingvistiniais įrodymais ir senoviniais raštais Indijoje ir Persijoje, galima manyti, kad lietuvių kalba buvo rašoma net 1000 metų prieš Kristaus gimimą.
Turtingiausias lietuvių kultūros paveldas yra jų kalba, kuri yra vienas iš didžiausių žmonijos pasiekimų. Ji pralenkia visas kitas Europos kalbas savo antikiškumu, garsų grynumu ir nuostabia gramatine struktūra. Galima aiškiai matyti iš aukščiausiai išvystytos gramatikos ir iš natūralių ir gražių jų kalbos garsų, kad lietuviai iš tiesų turėjo kūrybingumo genijų labai ankstyvoje mūsų civilizacijos eroje. Lietuvių kalbos balsių sistema yra labiausiai antikinė savo stiliumi. Ji yra senesnė negu sanskritas, latvių, graikų ir lotynų kalbos čia išdėstyta tvarka. Lingvistinės paleontologijos duomenimis, iš visų kalbų tik lietuvių kalba išlaikė primityviosios arijų šnekamosios kalbos grynumą nuo to tolimo antikinio laikotarpio iki šių dienų. Daugelis antikinių kalbų seniai išnyko iš žmonijos istorijos, tačiau lietuvių kalba yra kaip antikinis balto marmuro paminklas, kuris tebestovi neapneštas laiko dulkėmis po daugelio šimtmečių žmonijos istorijos.
Lietuvių kalbos morfologija aiškiai atskleidžia daug neišaiškintų senovės civilizacijos istorinių paslapčių, žymiai išplečia lingvistikos mokslo horizontus ir praplečia žmonijos žinias apie jos dar neatskleistą praeitį. Stebėtino lietuvių kalbos panašumo su avesta (senąja persų kalba) ir sanskritu atradimas akivaizdžiai atvėrė naujus horizontus lingvistikos mokslo srityje. Dar daugiau, lietuvių kalbos morfologija įtikinamai įrodo, kad senovės hititų valdovai turėjo pavardes, panašias į lietuvių. Žymus anglų mokslininkas Robertas G. Lathamas buvo absoliučiai teisus, kai pareiškė: „Pačioje kalboje glūdi daugiau, negu bet kuriuose jos kūriniuose…“ Šiandien pasaulis būtų daug turtingesnis kultūros atžvilgiu, jei Lietuva būtų buvusi nepriklausoma, kadangi lietuvių tauta atstovauja ne tik arijų prokalbės civilizacijai ir kultūrai, bet taip pat turi didžiausią brangenybę pasaulyje – savo senovinę gražią kalbą.
Lietuvių kalba išaukštinta dėl jos antikiškumo bei grožio ir dėl jos didelės reikšmės lyginamosios filologijos mokslui ne tik žinomų kalbininkų, bet ir didžiausio iš visų filosofų – Imanuelio Kanto (1724-1804), kuris buvo gimęs Rytprūsiuose ir gerai mokėjo lietuvių kalbą. Savo Lietuvių-vokiečių kalbų žodyno pratarmėje jis rašė, kad lietuvių kalba nusipelno būti valstybės saugoma: „Pagal lyginamąją kalbotyrą, lietuvių kalba yra labiausiai kvalifikuota atstovauti pirmykštei arijų civilizacijai ir kultūrai.“
O Benjaminas W. Dwightas savo knygoje „Modernioji filologija“ labai stipriai pabrėžia didžiulę lietuvių kalbos reikšmę kalbotyros mokslui: „Iš visų Europos kalbų lietuvių kalba turi didžiausią skaičių maloninių ir mažybinių žodžių, daugiau negu ispanų ar italų kalbos, netgi rusų, ir jie gali būti dauginami be galo, pridedant juos prie veiksmažodžių ir prieveiksmių, lygiai kaip prie būdvardžių ir daiktavardžių. Jeigu tautos vertė, imant visą žmoniją, būtų matuojama kalbos grožiu, tai lietuvių tauta turėtų užimti pirmą vietą Europos tautų tarpe.“
Pagal Kulgrinda.lt
