Kol Rusijoje vykdomas eilinis inkvizicijos procesas prieš ateistą tinklaraštininką Ruslaną Sokolovskį už tai, kad šis cerkvėje gaudė pokemonus ir leido sau neigiamai atsiliepti apie poną Vladimirą Gundiajevą (šis asmuo yra KGB agentas „Michailovas“, o taip pat rusų stačiatikių cerkvės patriarchas Kirilas), tęsiasi Krymo totorių represijos (taip pat ir religiniu pagrindu, nors kaip tik būtent šie musulmonai niekada per visą istoriją neprisidėjo nė prie vieno teroristinio akto) ir rengiamas eilinis „Jehovos liudytojų“ uždraudimas, pas mus, kaip aš ir prognozavau, antrąją Donaldo Trumpo „imigracijos draudimo“ versiją ištiko pirmosios versijos likimas. Federalinis teisėjas (šįkart iš Havajų) nusprendė, kad įsakas yra nukreiptas prieš musulmonus ir taip pažeidžia konstitucijoje numatytus religijos laisvės principus. Ir nors aš nuo pat pradžių buvau šio įsako priešininkas (plačiau apie tai skaitykite 1029 laikraščio numeryje publikuotame straipsnyje „Visu greičiu ritamės žemyn“), dabar vykstantys įvykiai verčia mane prisiminti anekdotą apie dviprasmiškus jausmus („kai tavo uošvė krenta į prarają tavo nauju automobiliu“).
Viena vertus, manęs negali nedžiuginti, kai matau, kaip eilinį kartą pralaimi šis Putino statytinis, svajojantis apie draugišką bendradarbiavimą su Blogio imperija, aršiai besipriešinantis laisvai spaudai, nepriklausomiems teismams ir laisvai prekybai (neseniai vykusiame G20 finansų ministrų susitikime būtent JAV pasipriešino antiprotekcinės politikos dokumento pasirašymui – puikus pasiekimas, yra kuo didžiuotis), kliedintis visiškas nesąmones (visi kaltinimai Obamai organizavus jo pasiklausymą paaiškėjo esantys, kaip ir buvo galima tikėtis, išsigalvojimas) ir, apskritai, neatsakingas demagogas, kurio visi pasiekimai iki šio yra nuolatinis apsijuokimas prieš visą pasaulį (pats naujausias pavyzdys – jis taip ir nepadavė rankos Angelai Merkel, buku žvilgsniu spoksodamas priešais save, kol būrys žurnalistų ir susirinkusiųjų, įskaitant ir pačią kanclerę, jam vos ne unisonu šaukė „Handshake!“; Trumpo spaudos sekretorius Seanas Spiceris, vėliau kažką neaiškiai suvėlęs, kad, matai, Trumpas „tikriausiai jų neišgirdo“, kuo toliau, tuo labiau darosi panašesnis į savo kolegą iš Rusijos Dmitrijų Peskovą, kurio pastangos pateisinti nesuvokiamą savojo boso elgesį taip pat labai dažnai situaciją tik pablogina).
Tačiau, iš kitos pusės, kaip jau ne kartą esu pabrėžęs, visokie tokie trampai, lepenai, hitleriai ir panašūs veikėjai atsiranda ne šiaip sau ir ne be priežasties, o kaip negalavimas, kaip alerginė reakcija, kurią patiria socialinis organizmas, kurio imuninė sistema yra visiškai sunaikinta ir nebesugeba adekvačiai reaguoti į grėsmes ir problemas. Ir tai, kad ši reakcija yra nenormali ir pajėgi sukelti daugiau problemų, nei ją lėmę dirgikliai, dar nereiškia, kad tos grėsmės ir problemos nėra realios.
Štai jau maždaug du tūkstančius metų religija yra vienas pagrindinių prievartos mūsų pasaulyje katalizatorius. Savaime suprantama, žmonės kariavo ir anksčiau, tačiau pagonybės laikais religiniai skirtumai iš esmės niekam per daug nerūpėjo (ir tai yra visiškai logiška – jei dievų yra daug, vadinasi, visi juos gali pasirinkti pagal skonį ir poreikį, tad nėra jokio pagrindo neapykantai). Ir tik monoteizmas (mano nuomone, vienas iš blogiausių žmonijos išradimų) pagimdė ir iki kraštutinumo privedė religinį nepakantumą (kas, vėlgi, yra logiška: jei yra tik vienas tikrasis Dievas, tai visi, kas jo nepripažįsta – ir net tie, kurie pripažįsta „netinkamai“ – yra netikratikiai, kurie turi arba būti atvedami į tikrąjį kelią, arba sunaikinami). Prireikė pusantro tūkstančio metų skerdynių, kol labiausiai apsišvietę žmonijos atstovai pagaliau pradėjo suprasti tai, kas jų pagonims protėviams buvo savaime suprantama: tikėjimas yra asmeninis kiekvieno reikalas, o ne priežastis vieniems kitus žudyti. Ir vis dėlto, gražios deklaracijos apie religijos laisvę, draudimai diskriminuoti religiniu pagrindu ir t.t., įtvirtinti įvairiuose autoritetinguose dokumentuose, įskaitant Teisių bilį, problemos neišsprendė. Nes, kaip ir dauguma kilniadvasiškų demokratiškų koncepcijų, iš vieno kraštutinumo metėsi į kitą, ir pakliuvo į tipinio kairuoliško egalitarizmo spąstus.
Argumentacija yra visiškai aiški. Religinė prievarta remiasi kiekvieno tikėjimo atstovų įsitikinimu, kad būtent jų religija yra tikroji religija. Tačiau įrodymų, kad kuri nors religija yra tikresnė už kitas religijas – ar, apskritai, kad tikra yra nors kažkuri iš jų! – nėra ir niekada nebuvo. Vadinasi, jei negalime išskirti vienos kurios nors religijos – ir, dar daugiau, norime panaikinti galimybę dėl tokios privilegijos kovoti – mes privalome deklaruoti (ir įtvirtinti tai įstatymais!), kad visi tikėjimai yra lygiaverčiai. Teisingai?
Neteisingai.
Ir ne tik dėl to, kad tokių dokumentų priėmimas niekaip nesumažina religinių fanatikų, pasirengusių išžudyti netikratikius, skaičiaus. Jiems, matote, Dievas taip liepia, o juk Dievas – aukščiau nei kokios nors JAV ar tolerantiškosios Europos įstatymai. Didžioji blogybė apskritai yra net šio klausimo svarstymas, nes jokių religinių teisių ir laisvių apskritai neturėtų būti.
Kaip tai? O va taip. Lygiai taip pat, kaip neturi būti kažkokių atskirų ir išimtinių sporto sirgalių arba, tarkim, anime gerbėjų teisių. Pats žodis „religija“ ir jo dariniai turėtų būti pašalinti iš visų teisinių ir įstatyminių dokumentų.
Religija – tai tėra ideologijų, arba, dar plačiau, pasaulėžiūrų, įvairovė. Ji tik viena iš daugybės. Ir kaip tokią ją ir reikia vertinti. Ir visuose dokumentuose, apibrėžiančiuose teises ir pareigas, turi egzistuoti būtent terminas „pasaulėžiūra“.
Ir kai tik mes padarome tokį pakeitimą – kol kas, deja, tik mintyse – tampa aišku, kad nepakanka tik pakeisti terminą. Tampa aišku, kad daugeliu atveju reikia keisti pačią esmę. Nes akivaizdu, kad ideologijos nėra nei lygios, nei lygiavertės, ir net pripažinus, kad nė viena iš jų negali būti laikoma absoliučia ir visiems galiojančia tiesa, būtina taip pat pripažinti dar ir tai, kad yra pateisinamas (ir net būtinas) skirtingas santykis su jomis. Įskaitant ir diskriminaciją.
Tai yra, kiekvienas turi teisę turėti savo pasaulėžiūrą, ir tai negali būti laikoma savaime nusikaltimu, kad ir kokia toji pasaulėžiūra būtų. Dar daugiau – kiekvienas turi teisę laisvai reikšti tą pasaulėžiūrą (tol, kol tai nėra raginimas imtis neteisėtos prievartos). (Turiu pastebėti, kad paskutinis punktas Europoje yra pažeidžiamas skersai išilgai: štai, pavyzdžiui, už Holokausto neigimą – būtent už neigimą, o ne raginimą vykdyti jį! – tenai galima atsidurti už grotų, tačiau už kur kas agresyvesnį antisemitizmą, įvyniotą į islamizmą, raginantį naikinti Izraelį, jokios bausmės netaikomos. Kur logika, kur racionalus protas?)
Lygiai taip pat – visiškai pateisinamas yra padidintas specialiųjų tarnybų, atsakingų už visuomenės saugumą, dėmesys kai kurių ideologijų atstovams. Įskaitant ir stebėjimą, ir draudimą eiti tam tikras pareigas, ir atsisakymą išduoti vizas. Jei prašyme įvažiuoti į JAV egzistuoja klausimai apie narystę komunistinėse ir nacistinėse partijose (teigiamas atsakymas į juos nereiškia automatinio atsisakymo suteikti vizą, tačiau yra pakankamas pagrindas detaliau apsvarstyti kiekvieną konkretų atvejį), tai visiškai logiška, kad tas pats principas galiotų ir islamo atžvilgiu. Nes ir šių ideologijų teorija (kanonai), ir praktika verčia į jas reaguoti kitaip, nei į, tarkim, budizmą. Ir, taip, teisingai: negalima vienodai visų ideologijos atstovų seikėti. Tarp musulmonų yra nuostabių žmonių. Tarp nacių tokių irgi buvo: kai kurie net savo pačių gyvybėmis rizikavo gelbėdami žydus. Tačiau dėl to juos visus pagal nutylėjimą laikyti nuostabiais būtų didelė klaida.
Analogiškai, jokia ideologija neturi teisės pretenduoti į specialią savo atstovų jausmų apsaugą. Deginti Koraną (Evangelijas, Torą...) yra taip pat leistina, kaip deginti „Mein Kampf“ ar „Kapitalą“. Kaip ir sovietmečio disidentės Valerijos Novodvorskajos straipsnių rinkinį. Kaip ir Čarlzo Darvino „Rūšių atsiradimą“. Kaip ir „Harį Poterį“. Žinoma, su sąlyga, kad yra deginama nuosava, o ne svetima knyga, ir nėra įsibraunama į privačią teritoriją, kad tai padarytum. O jei atsakas į tokius nesmurtinius veiksmus prasiveržtų smurtu, tuomet tie „įžeistieji“ (o ne juos įžeidusieji) privalo būti griežtai nubausti pagal įstatymus. O jei tokių „persistengiančių“ skaičius tarp tam tikros pasaulėžiūros atstovų yra ypatingai didelis, tuomet visiems ideologijos atstovams privalo būti pradėta taikyti „kaltumo prezumpcija“. Ideologijos yra tokios pat nelygiavertės ir skirtingos, kaip ir žmonės.
Jurijus Nesterenka
