Daugiau 
 

Antikorupcinė epopėja

07/14/2017 Aidas
voloshina-1050-e1500048448743

Liepos 11 dieną kalbėdamas iš Aukščiausios Rados tribūnos, „Radikalų partijos“ lyderis Olehas Liaško sakė: „Aš jums papasakosiu, kodėl nėra Lucenkos. Generalinis prokuroras turi pateikti penkis kaltinimų pareiškimus penkiems deputatams, svarstant jų neliečiamybę. Kiekvienam svarstymui yra skiriama mažiausiai pusantros valandos. Jei kaltinimų svarstymas prasideda 16 valandą, tai iki 18 valandos mes galime apsvarstyti tik vieną. Visi kiti pareiškimai dėl neliečiamybės panaikinimo, kurie turi būti peržiūrėti per septynias dienas, peržiūrėti nebus, o tai vėliau būtų pagrindas atšaukti Aukščiausios Rados sprendimą Aukščiausiame administraciniame teisme.“ Pasak Liaško, generalinio prokuroro sprendimas posėdyje nedalyvauti demonstruoja tik viena: Lucenka neturi ką pasakyti. „Lucenka pasakoja, kaip jis kovoja, o ateiti čia ir pristatyti sufalsifikuotas bylas galimybės jis neturi“, – savo pasimetimą išsakė Liaško.

Liaško galima suprasti. Vienas iš deputatų anksčiau minėtame sąraše yra jo frakcijos atstovas Andrejus Lozovijus. Jis yra kaltinamas neteisėtu praturtėjimu. Iš Lozovojaus elektroninės turto deklaracijos už 2015 metus ukrainiečiai sužinojo, kad jų išrinktas deputatas yra laimingas 186 vyno butelių kolekcijos, olandiškų ir angliškų XIX a. baldų, 72 ikonų, šaltųjų ginklų ir XIII a. kryžiaus formos medaliono bei kitų šventųjų relikvijų savininkas. Ypatingą įspūdį Ukrainos visuomenei paliko deklaruoti Viduramžių šventojo palaikai.

Jurijus Lucenka yra kaltinamas tuo, kad naudojasi tarnybine padėtimi politiniais tikslais. Neva reglamentinio komiteto svarstymui pateikti įrodymai yra abstraktūs, procedūra pažeista. O generalinis prokuroras savo ruožtu irgi neliko skolingas ir apkaltino deputatus, kad pas juos „ranka ranką plauna“. Ukrainos socialinių tinklų vartotojai kelias dienas aptarinėjo, kaip Jurijus Lucenka išeidamas iš reglamentinio komiteto posėdžio garsiai trenkė durimis. Ukrainiečiai vienbalsiai stojo į generalinio prokuroro pusę, reikalaudami panaikinti deputatų neliečiamybę. Tautos išrinktųjų nekaltumu niekas netiki. Taip yra todėl, kad tautos nuomone valdžia a priori yra korupcijos telkinys.

Taip visai netikėtai diskusija apie konkrečių deputatų kaltės ar nekaltumo įrodymus bei apie Ukrainos įstatymų problematiką, kuri kaip tik ir yra totalios ir visuotinės korupcijos pagrindas, pavirto į milžinišką neapykantos bangą visai valdžiai apskritai. Alyvos į ugnį šliūkštelėjo ir Ukrainos prezidentas Petro Porošenka, pasiūlęs neliečiamybę panaikinti visam deputatų korpusui. Visiems iš karto ir visam laikui. Priimant atitinkamus įstatymus. Taip į visuomeninį diskursą ir vėl buvo sviestas populistinis lozungas, kad deputatai apskritai neturėtų turėti neliečiamybės, kad „netrukdytų teisėsaugai kovoti su korupcija“. Atsakant į šį pastebėjimą, prezidentui buvo priminta, kad neliečiamybė – tai demokratinė praktika, egzistuojanti visose civilizuotose šalyse. O štai tas faktas, kad Ukrainoje nėra įstatymo „dėl apkaltos prezidentui“ – tai jau yra skirtumas nuo demokratinių šalių ir labai rimtas įstatyminis trūkumas.

Kol parlamentas ir prezidentas tarpusavyje mėtosi grasinimais, visuomenė radikalizuojasi. Socialiniuose tinkluose jau skamba tikri pareiškimai, adresuoti išrinktiesiems tautos atstovams: „Jei nepanaikinsite jų neliečiamybės, jums teks nuiminėti jų kūnus nuo žibintų stulpų“.

Prieš mus – amžina sisteminė Ukrainos valdžios problema. Mūsų šalyje trūksta atitinkamos kontrolės ir priežiūros, įstatymų, sukurtų taip, kad būtų reguliuojamas šalies gyvenimas – visa tai prideda prie skilimo ir susipriešinimo valdžios viduje ir, anksčiau ar vėliau, išsilieja į gatves. Norėčiau priminti, kad Viktoro Janukovyčiaus atėjimas į valdžią tapo įmanomas iš dalies ir dėl to, kad Viktoro Juščenkos valdymo metais demokratų stovykloje nesiliovė tarpusavio kaltinimai, politinės antklodės tampymas į visas puses ir korupcija. „Regionalai“ tuomet paprasčiausiai išlaukė savo valandos. Štai ir dabar buvęs Charkovo srities gubernatorius Michailas Dobkinas pareiškė, kad asmeniškai paprašys panaikinti jo kaip deputato neliečiamybę, kad „asmeniškai įrodytų savo nekaltumą teisme“.

Ukraina – turiu galvoje tokią valstybę, kokia susiformavo per nepriklausomybės metus – yra pasmerkta korupcijai ir politinėms krizėms. Šalyje nėra įstatymų bazės, kuria būtų įteisinta visų žmonių lygybė prieš įstatymus. Didelės ir mažos monopolijos, kapitalo, sukaupto per susiliejimą su valdžia, nesuinteresuotumas ekonomikos modernizacija – visa tai stabdo valstybės vystymąsį ir užkerta kelią konkurencijai tiek versle, tiek politikoje. Be „ryšių“ sukaupt stambaus kapitalo neįmanoma. Be jų neįmanoma jo išlaikyti. Susiformuoja užburtas ratas. Tie piliečiai, tie elitas valdžią mato kaip asmeninio praturtėjimo įrankį. „Viskas iš valdžios, viskas valdžios žinioje, nieko už valdžios ribų“.

To, kas dabar vyksta, esmė yra tame, kad ukrainiečiai negali gyventi laikydamiesi įstatymų. Užsidirbti pagal taisykles, kaip priklauso mokėti mokesčius, turėti galimybę atsiskaityti už kiekvieną centą – visa tai yra nepasiekiama prabanga tie parlamentarui, tiek eiliniam gyventojui. Milijardieriai, kadaise pasidalinę sovietinę nuosavybę, visada gali pasislėpti už ofšorinių kompanijų. Juk jie patys rašė įstatymus, suteikdami sau preferencijas ir palikdami reikalingas spragas ir aplinkkelius.

O ką daryti tam, kas taip prislapstęs turi menkus grašius? Visuomenė kas kartą piktinasi, kad „stambi žuvis“ ir vėl teisėsaugai lieka nepasiekiama. Tačiau ji tuo pat metu visiškai nesusivokia, kad didžiausia grėsmė kyla paprastiems piliečiams. Tiems patiems piliečiams, kurie dabar reikalauja susidorojimo, o ne pokyčių.

Jei greta prokuratūros nesipuikuotų pačių prestižiškiausių markių automobiliai, tuomet gal ir būtų galima patikėti tyrais prokurorų ketinimais. O dabar... Kas kartą, kai kyla eilinis ažiotažas dėl aukšto rango valdininkui iškeltų kokių nors kaltinimų, visada tuo pat metu kyla klausimas: „O kodėl jam? Kodėl ne tiems oligarchams, kurių dalyvavimas pastebimas visose Ukrainos politikos ir ekonomikos sferose?“ Kai tik suaktyvėja kova su korupcija, iš karto sukirba nepasitikėjimas: „Ar tik neprasideda priešrinkiminis kovos su politiniais ir ekonominiais konkurentais pasitelkiant teisėsaugą periodas?“ Nepasitikima niekuo. Krištolo skaidrumo Jurijaus Lucenkos reputacija ukrainiečiams kelia tokį patį skepticizmą kaip ir pavardės „įtariamųjų sąraše“.

Ukrainiečių visuomenėje yra aiškiai suformuota „gyvenimo šeimininkų“ areštų paklausa. Tačiau nėra nė menkiausio noro aiškintis šio reiškinio priežasčių. Nepasitikėjimas kyla todėl, kad ukrainiečiai puikiai suvokia žaidimo taisykles. Kiekvienas žino, kad sąžiningų nėra. Todėl griebk visus – neapsiriksi!

Tai kas šiandien vyksta kovos su korupcija srityje, turėtų versti ukrainiečius susimąstyti apie korupcijos reiškinio prigimtį apskritai. Aukščiausi kovos su korupcija judėjimo lyderiai, aršiai kovoja su įstatymais, reikalaujančiais pateikti tas pačias elektronines turto deklaracijas, pagal kurias jie siūlo nustatinėti korupcionierius. Prokurorai ir aktyvistai milijonieriai kairėn dešinėn perka nekilnojamąjį turtą, neslepia draugiškų santykių, o prezidento administracijai artimi žmonės ir toliau yra neliečiami. Dažniausiai tie žmonės yra artimi dviejų prezidentų administracijoms. Arba net trijų. Juk rusų verslininkai, figūruojantys tarptautiniuose sankcijų sąrašuose, puikiai jaučiasi Ukrainos verslo pasaulyje. Kaip ir Maskvoje besislepiančio bėglio prezidento Viktoro Janukovyčiaus sėbrai, kurie ir toliau uždarbiauja Ukrainoje. Ar tai nėra pakankama priežastis užduoti klausimą: „Kas gi čia galų gale vyksta?“

Aš jokiu būdu nebandau tvirtinti, kad korumpuotų valdininkų nereikia sodinti už grotų. Reikia, dar ir kaip reikia. Tačiau kova su korupcionieriais – tai ne kova su korupcija. Politikų ir už politikos ribų esančių gyventojų interesai ir vėl sutampa. Būtini įstatymai leidžiantys ukrainiečiams turtėti sąžiningai. Tai yra visų išlikimo klausimas. Šiandien ukrainiečiams didžiausią grėsmę kelia ne korupcionieriai, o selektyvi kova su jais. Ukrainos įstatymų netobulumas, ar net sąmoningas painumas kiekvieną šalies pilietį padaro pažeidžiamą. Vieninteliai žmonės, kurie šiandien negali atsiskaityti už savo kuklaus kapitalo kilmę – tai paprasti ukrainiečiai.Būtent jų „minimalios“ pajamos nesutampa su išlaidomis brangiai „nemokamai“ sveikatos priežiūrai ir išsilaviniui, nuosavam būstui ir buitinei technikai. Sąžiningas gyvenimas – tai vienintelis dalykas, galintis apsaugoti pilietį nuo valdžios savivalės. Jei kova su korupcija apsiribos tik prasikaltusiųjų kišimu už grotų, jei nevyks įstatymų liberalizavimo procesas – labiausiai rizikuoja būtent eiliniai ukrainiečiai.

Larisa Vološina,
Kijevas, Ukraina

 
 

Susijusios naujienos


„Čikagos aidas“ – tai NEMOKAMAS laikraštis, įsteigtas 2003 m., o taip pat interneto puslapis bei ETHNIC MEDIA, USA dalis. „Čikagos aidas“ yra vienas didžiausių Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamų lietuviškų savaitraščių. Savaitraštyje rasite daug įdomios informacijos apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, taip pat žinių apie Lietuvą, pasaulį, kitų naujienų aktualiais, socialiniais, kultūriniais, ekonominiais, politiniais, švietimo, sveikatos klausimais bei laisvalaikiui skirtų straipsnių.

Prenumeruoti naujienas

Gauti naujienas el.paštu