„Nepyk, prašau, kad išeinu...
Juk aš viską tau palieku,
ko tik galima trokšti:
jūrą, tylų pušų girgždėjimą,
laivų stiebų atvaizdus tamsiame
vandeny,
uosto žiburius, smėlį,
kuris gali užpustyti net atmintį.

Giedrė Sabonytė

„…Daina lyg per miglą prisiminė mamos laidotuves… Gerai pamena tik nepaprastai didelį kalną gėlių; mamulės - tėčio mamos – graudų verksmą, lyg savo vaiką laidotų… Ir, tarsi aidu pasikartojantį šniurkščiojimą mamos auklėtinių, kurie, kaip sargybiniai, išsirikiavę dviem eilėmis stovėjo šalia karsto ir saugojo mamos ramybę.

Tačiau puikiai Daina prisimena gyvenimą be mamos: svetimų moterų pamokymai, barimai dėl jos paaugliško maišto: netvarka ir priešgyniavimas buvo patys geriausi mergaitės draugai. Jei Dainos atmintis nemeluoja, ji mano, kad tarp jos ir mamos niekada nebuvo labai artimo ryšio, tačiau mergina tikėjo, jog jos būtinai būtų tapusios puikiomis draugėmis… Gal todėl mirus mamai, mergaitė sukauptą pyktį dėl netekties ir giliai slepiamo skausmo išliedavo ant moterų, laikinai einančių pamotės pareigas. Na, o tėtis Dainai tapo Dievu, kuris išties gal jausdamas kaltę dėl padarytos skriaudos mergaitės mamai, dukrai neatsakydavo nieko… išskyrus laiką kartu.“

„…Marius augo su trim seserimis, kurios buvo jaunesnės už jį. Kaip vyriausiam vaikui, jam teko visi didžiausi ūkiški darbai, tad dar ankstyvoje jaunystėje sau prisiekė, jog kaime niekada negyvens. Bus vairuotoju… sės didelėn mašinon ir važinės po visą margą pasaulį… labai jau knietėjo pamatyti, sužinoti, pažinti ir patirti… bent jau tai, kas buvo aprašoma mamos sukauptos namų bibliotekos knygose…, o gal ir daugiau.

Šaukimas tarnauti Tarybinėje Armijoje Mariui buvo lyg kvietimas į pokylį karaliaus rūmuose. Jam buvo suteikta galimybė sprukti iš kaimo, pabėgti nuo fizinių darbų, nuo mamos ir tėvuko pamokymų. Gaila tik bus nebegirdėti seserų dainų, jų garsaus juoko, … Ypatingai sunku bus nebematyti jauniausios sesers Adelės, kuri tapo pačiu artimiausiu žmogučiu.

Mariaus svajonių mašina neatvažiavo. Jis buvo paskirtas tarnauti į laivyną, trims metams. Plaukė Adelės ilgesio kupini laiškai su eilėmis, su gimtųjų namų naujienomis, su merginos svajonėmis. Marius jai taip pat rašė patikėdamas pačias slapčiausias mintis. O jų labai greit atsirado: virtuvėlėje dirbo įspūdinga rusaitė Katerina: nedidukė, smulki, beveik žemę siekiančiomis juodomis kasomis, kurios išpynus vakare pavirsdavo banguota jūra, visiškai slepiančia nuogumą. Beveik dešimt metų vyresnė jauna moteris pastebėjo labai dailiai nuaugusį, juodomis kaip anglis akimis ir šviesiais, linų spalvos plaukais jaunuolį, kuris vis dažniau ir dažniau už bausmes virtuvėje skuto bulves, o jo nedrąsus, geidulingumu spindintis žvilgsnis klaidžiojo jos kūnu. Kaskart, jo juodam žvilgsniui sustojus ties nužiūrinėjama kūno dalimi, Katerina jausdavo toje vietoje fizinį karštį. Merginos gelsvos akys labai daug žadėjo Mariui, tad neužilgo laiškuose Adelei jau vadino ją Katyte. Atviravo, jog rusaitės bučiniai gardumu primena tėvuko bičių medų, na, o tai, ko jį išmokė Katytė, Adelei dar per anksti žinoti. Tik jis atskleidė jai, kaip didžiausią paslaptį, kad patiriamas jausmas pririšo jį prie Katytės visam gyvenimui…

Su meile, Vida Meilė