Taip sutapo, kad sekmadieniais klausantis kunigo Algio Baniulio, Palaimintojo Jurgio Matulaičio lietuvių katalikų misijos direktoriaus tikrai gerų ir labai pamokomų pamokslų, nutariau pakalbinti kunigą ir paprašyti jo atsakyti į tam tikrus klausimus.  

Hovardas Arnoldas Valteris dvidešimto amžiaus pradžioje rašė: „Būsiu teisingas, nes yra tokių, kurie manimi pasitiki; būsiu tyras, nes yra tokių, kuriems tai svarbu; būsiu tvirtas, nes daug kančios aplinkui; būsiu narsus nes teks daug ką išdrįsti; būsiu draugas visiems: ir nedraugams, ir vienužiams; būsiu dosnus ir nesipuikuosiu dovanomis; būsiu kuklus, žinodamas savo silpnybes; žvelgsiu aukštyn – juoksiuosi – mylėsiu – būsiu kilnios dvasios“.  

– Gerbiamas kunige Algi Baniuli, greitai bus penki metai kai esate JAV, Lemonte, lietuvių bendruomenėje ir vadovaujate katalikų misijai.  Lietuvių bendruomenė tikrai turėjo suprasti, kad naujai atvykusiam kunigui įsitvirtinti reikėjo tam tikro laiko. Dabar parapijiečiai labai aukštai vertina Jūsų žinias, išsilavinimą, mokėjimą bendrauti su žmonėmis, teigiamą požiūrį į vykstančius reiškinius, jūsų kantrybę ir palankumą, supratimą įvairių kartų žmones. Kas sąlygojo Jūsų pasirinkimą tarnauti Dievui ir žmonėms?  

– Labai prasmingas klausimas. Kiekvieno žmogaus apsisprendimams daro įtaką aplinka ir supantys žmonės. Dėkingas esu už sąlygas ir šeimą, kurioje augau. Gausioje šeimoje teko vieni kitiems padėti, patarnauti, matyti šalia esančius. Dievas, kasdieninė malda, sekmadienio šventos mišios buvo mūsų kasdieninio gyvenimo dalis. Tai buvo taip natūralu ir priimtina visai mūsų šeimai.   

– Kokią įtaką padarė tėvai ir kiti šeimos nariai Jūsų sprendimams?

– Dievas prakalba per gamtą, mus supantį pasaulį, o tuo labiau per artimus žmones. Tėvų meilė Dievui ir jų gyvenimas, pagrįstas tikėjimu, veikė ir mane. Tiesa, jie niekada nekalbėjo apie konkretų pasirinkimą būti kunigu. Bet tikinti šeima, pati gyvendama tikėjimu nuo kūdikystės brandino ir mano pašaukimą.  

– Juk kunigas suveda žmones – Dievo šeimą ir veda prie Dievo Tėvo. Kaip ruošiatės pamokslams, tiems pamokantiems pasisakymams? Jie moko žmones gyventi ir atskleidžia krikščionišką tikėjimą. Per Jūsų pamokslus parapijiečiai tikrai nenuobodžiauja. Labai patinka parapijiečiams Jūsų pamoksluose išsakyti patarimai, padrąsinimai, verčiantys giliai pamąstyti!  

– Tikiu, kad kaip ir kiekvienas kunigas pamokslą turime subrandinti savo širdyje. Žmonėms šiais laikais neužtenka tik žinių, kurių galima rasti visur, bet reikia liudijimo. Tai, ką kitiems sakai, reikia pačiam tuo gyventi. Džiaugiuosi, kai suspėju kito sekmadienio šv. Rašto skaitinius perskaityti jau pirmadienį. Tada su šv. Rašto mintimi vaikštai, „išnešioji“ visą savaitę. Tos mintys tada gaivina ir mane patį, ir jos gal noriau priimamos kitų.  

– Viename iš pamokslų Jūsų pasakyta metafora „Vanduo iš pilnos stiklinės neišsilies, jei ant viršaus uždėsite rožės žiedlapį“, privertė visus giliai pamąstyti. Galite paaiškinti šitą tiesą?  

– Tai kažkada perskaityta mintis. Bet juk visi esame pastebėję įvairiomis progomis išpuoštą stalą, maistą ar kitą bet kokį mažmožį, kai kartais uždėtas mažas akcentėlis – žalumyno šakelė, žiedlapis ar kas kitas – suteikia maistui, drabužiui, stalui ar bet kam jaukumo, grožio ir įdėto širdies šilumos pajautimo. Taip ir kiekvieno iš mūsų padarytas geras darbas, kitam pasakytas žodis tampa tuo gražiu, maloniu akiai ir širdžiai akcentėliu.  

– Labai įdėmiai klausėmės Jūsų pamokslų apie gyvenimo kaitą, apie išpažintį, atgailą, apie į žemę barstomus grūdus, kurie išdygsta ir išauga tik tam tikroje dirvoje... Ką žmogui duoda Išpažintis? Atgaila?  

– Tikiuosi, kad visi esame matę mažesnių ar didesnių avių ar kitokių Dievo sutvertų bandų. Nieko nuostabaus, kad visi bandos nariai elgiasi panašiai. Bandoje taip įprantama. Mes, žmonės, esame sukurti kitokiam gyvenimui. Esame apdovanoti protu, galime suprasti Kūrėjo valią ir visada ieškome savo galutinio tikslo. Mažų tikslų turime ir pasiekiame daug. Tačiau norisi kažko daugiau. Pasieki vieną, kuris, rodėsi, turėjo padaryti laimingu, tačiau pamatai, kad nepadarė. Tada pradedi galvoti apie ką kitą, kurio turėjimas atrodo būtų didžiausia laimė. Tačiau kuo toliau eini, tuo daugiau nori. Norisi kažko begalinio, nesibaigiančio, amžinai mylinčio. Tai kas tai būtų? Visą tai rasime amžinybėje – Dievuje. Keliaudami į savo tikslą padarome klaidų, pasiklystame, ne ten nueiname. Ar tai didžiausia tragedija? Ne. Dievas laukia sugrįžtančių iš savo klaidžiojimų. Laukia ne su lazda, kad mus apkultų, bet kad apkabintų su meile ir išgydytų klaidžiojimo keliuose įsigytas žaizdas, kad padrąsintų pradėti naują kelionę teisinga kryptimi. Gera išpažintis išlaisvina iš bet kokių pinklių, į kurias buvome gal dėl naivumo patekę. Reikia išpažintyje drąsiai atsiverti Dievui – Meilės šaltiniui.

– Visi esame Iš Dievo? Kaip mums pajausti tą krikščionišką vertę?  

– Krikštas išryškina žmogaus priklausomumą nuo Dievo. Krikštu mes tarsi panardinami Dievo malonėse, apgaubiami baltu tyrumo drabužiu. Gauname degančią žvakę, kuri yra simbolis šviesos šviečiančios visose gyvenimo tamsiose akimirkose. Kartu Krikštas padaro mus Dievo vaikais.  O tai daugiau, nei buvimas žemiška princese ar princu.

– Ką reiškia Jums amžinybės ir akimirkos supratimas Jūsų gyvenime?  

– Tikriausiai ne man vienam teko būti ant gyvenimo ir mirties slenksčio. Prisimenu Tianšanio kalnus, kai po dienos kopimo įstrigau. Nebemačiau jokios galimybės kopti aukštyn ar žengti žingsnelį žemyn. Žemyn traukė ir kuprinė. Net mažiausias netikslumas, statant koją, reiškė ilgą kritimą žemyn, o kartu ir amžiną gyvenimą.  Buvo pradėję temti ir gamtoje, ir viduje, jėgų nebeturėjau... Tačiau puikiai supratau šios akimirkos svarbą. Mintyse žemėje atsisveikinau su visais. Tačiau Dievo buvo man numatyti dar kitokie planai. Galima sakyti, per stebuklą likau gyvas. Atsidūręs tokiose situacijose supranti, kad kiekviena akimirka šioje žemėje gali būti paskutinė. Tai kartu ir paskatinimas branginti ir prasmingai panaudoti Dievo duotą laiką.  

– Kokia Jūsų nuomonė dėl Čikagos arkivyskupo iniciatyvos „Renew my Church“. Ar numatomi pokyčiai duos gerų rezultatų?

– Spalio pirmą ir antrą dienomis vyks Čikagos arkivyskupijos platus susirinkimas „Renew my Church“ tema. Kiek žinau, bus svarstomos kai kurių bažnyčių sujungimo problemos. Tikiuosi, kad Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijos šį kartą dar nepalies. Kiek tas bažnyčios atnaujinimas bus sėkmingas, parodys ateitis.

– Kokia katalikybės ateitis JAV?  

– Pasitikiu Dievu. Jėzus pasakė, kad jo įkurtos Bažnyčios ir pragaro vartai nenugalės. Nes Jis visada bus su mumis. Todėl tiek JAV, tiek kitose šalyse bažnyčia išsigydys savo žaizdas, pasimokys iš pralaimėjimų ir vėl atsigaus. Man to geras įvaizdis yra gamta. Ateina žiema, sukausto vandenis, užpusto kelius ir oro uostus. Bet viskas praeina. Kurį laiką reikia daug pastangų, kovojant su stichijomis, bet jos ne amžinos. Visada sulaukiame gražaus pavasario. Tikiu ir Bažnyčios pavasariu. Juk ir Jėzus buvo nužudytas, buvo miręs. Bet Jis prisikėlė ir gyvena kartu su mumis visais. Kaip Popiežius Pranciškus sakė, kad reikia negaudyti pasaulio blogas naujienas apie Bažnyčią, bet skaityti ir gilintis į Gerąją Naujieną – Evangeliją. Joje daug šviesos.  

– Dievas turi būti kiekvieno žmogaus ne tik širdyje, bet ir geruose poelgiuose, sprendimuose, santykiuose tarp žmonių. Juk apie žmogų sprendžiame pagal jo darbus – garbingus ir prasmingus. Kaip mums tapti geresniais? Ar žmonių jautrumas, nieko nedarymas, garbės troškimas turi savo vertę?  

– Tikėjimas – tai ne graži teorija, o gražus gyvenimas. Tai užduotis kiekvienam. Gyvenimas tarsi procesas, kuriame kažkas vyksta. Jame gali įvykti avarijų, gedimų. Gamybos sferoje tokius gedimus pašalina specialistai. Užkertamas kelias nekokybiškai produkcijai. Neseniai iškilusios problemos automobilių pramonėje privertė gamintojus peržiūrėti procesus, atlyginti žalą vartotojams... Dievas žmogų sukūrė apdovanodamas protu. Protu ir Tikėjimu esame kviečiami naudotis gyvenime. Kai žmoguje išsibalansuoja vidinė harmonija, jam reikia pagalbos. Jos ieško pats žmogus, tada reikalinga artimųjų dėmesys ir pagalba. O dėl garbės siekimo Kristus yra pasakęs, kad Dievas priešinasi puikiesiems, o išaukština paprastus, nuolankius. Dirbkime, darykime gerą neieškodami įvertinimo.  

– Biblijos pamokymuose matome įvaizdžius. Kristus moko amžinųjų tiesų iš gyvenimo?  

– Tai visada lengviau suprasti, kai kalbama apie kiekvienam pažįstamus dalykus. Jėzus norėjo, kad kiekvienas suprastų jo mokymą.

– Juk Viešpats yra vienas visiems tikėjimams. Dešimt Dievo Įstatymų mus moko: nedaryk pikta; gerbk kitą, kaip savo atspindį Dievo veidrodyje; elkis su kitu kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi... Tai labai didelės gyvenimo tiesos. Ką galite patarti, kaip gyvenime išlikti tokiu žmogumi, kai kiti nepriima tų tiesų?

– Ieškoti būdų, kaip padėti žmonėms suprasti, kad mes, būdami skirtingo tikėjimo, garbiname tą patį Dievą. O dešimt Dievo įsakymų yra įrašyta žmogiškoje prigimtyje paties Kūrėjo. Ne visi tai supranta, ne visiems duota suprasti. Todėl kenčia vieni ir kiti. Vieni – skleidžiantys blogį sulaukia atlygio dažnai jau šioje žemėje. O kiti nuo blogio kenčia žemėje, bet jų laukia gausus atlygis Danguje. Dievas sukūrė mus laisvus, todėl tokia įvairovė. Bet atsakysime kiekvienas už save. Dievas nei vieno neverčia. Dėkokime už laisvę ir stenkimės jausti už savo veiksmus atsakomybę.  

– Ką patartumėte atsakyti žmogui, jei jis būtų paklaustas išvardinti savo blogąsias savybes?

– Manau, kad nė vienas žmogus nenorės to daryti.  Nebent per Išpažintį, nes išpažinties paslaptis įpareigoja kunigą laikyti viską paslaptyje, ką girdėjai per išpažintį. Priešingu atveju kunigas netektų visų kunigiškų pareigų ir užsitrauktų bausmę.

– Labai sudetinga kunigo misija XXI amžiuje, ką galvojate apie žmones?  

– Pažįstu daug puikių žmonių. Džiaugiuosi jais. Matau jaunas šeimas su vaikais Mišiose. Tokie tikintys žmones sustiprina ne tik kitus, bet ir kunigą. Tuo pačiu matau jų tarpusavio meilę ir meilę savo vaikui. Tai nuostabu. Tiesa, yra dalis įsuktų į vartotojų verpetą. Už juos reikia melstis, kad atsibustų.  

– Kartais gyvenimas atrodo sunkus, slegia! Bet visada ateina šviesios dienos, ką patartumėte nusivylusiems, kenčiantiems žmonėms?

– Tikinčiam lengviau padėti. Jam galima nurodyti kenčiantį, paniekintą, nukryžiuotą Kristų. Bet Jo laukia Prisikėlimas. Reikia mokėti išlaukti. Šiame gyvenime viskas laikina: praeina ir džiaugsmai ir kančios.  Kantrybė šiame gyvenime būtina.  

– Juk bažnyčioje skambantys pamokslai, malda, Evangelija – tai tikros žmogiškosios tiesos.

– Tai ne tik žmogiškos tiesos. Tai Kūrėjo paaiškinimai apie jį patį ir jo tikslus. Tai Tėvo pamokymai savo vaikams. Tai tiesos sakymas kiekvienam. Reikia tik įsiklausyti ir ramiai apmąstyti.  

– Kaip dvasininkas, kunigas, žmogus ką galvojate apie žmogaus lemtį ir nuostatas pasauliui?

– Pakartočiau Kristaus žodžius, kad per daugelį vargų mums reikia įeiti į gyvenimą (amžiną).  

– Kas yra laimė, pasiaukojimas ir drąsa?

– Filosofai yra geriau atsakę į šiuos klausimus. Pvz., laimė – tai pastovus tobulo gėrio turėjimas. Kadangi šioje žemėje viskas nepastovu ir greitai kinta, tai tobulos laimės čia pasiekti negalime. Tiesa, daugeliu dalykų Dievas mums duoda pasidžiaugti. Panašiai kaip tėvai perka vaikams žaislus, kurie greitai nusibosta ir vaikai išauga. Tada reikia kitų. Tokia gyvenimo tikrovė.

– Popiežiaus Pranciškaus apsilankymasis įvairiose šalyse ir greitoje ateityje Lietuvoje, gal pažadins žmonėse tarpusavio meilę, sustabdys neapykantą ir blogį?

– Galvoju, kad nei pats Dievas nesustabdo blogio. Jis kviečia kiekvieną iš mūsų stabdyti blogį. Mes esame Dievo rankos sukurti geriems darbams. Tikiu, kad Popiežius Pranciškus sužadins daugiau vilties eiti drąsiai per gyvenimą ir kurti bei dalintis gėriu.

- Dėkoju už pokalbį.

Marija Boharevičienė, LUMA narė