Ilgas, varginantis ir su kiekvienu ištartu skaičiumi vis skaudesnis. Neatsitiktinai pasirinkta ir geležinkelio stotis, juk mūsų tautiečiai prieš daugiau nei 70 metų buvo vežami geležinkeliais į atokiausius Sibiro miestus, į šiauriausias vietas. Neatsitiktinai pasirinkta dar ir dėl to, kad niekur kitur taip nepaveiktų, kaip tik ten, kur besiklausydamas tariamo skaičiaus gali išgirsti atvažiuojančio traukinio garsą – kiekvieno dunkstelėjimo į bėgius.
Tai tarsi dar viena nuolatinė garso instaliacija, veikianti kartu su Kosto Bogdano kūriniu. Vaikštant geležinkelio peronu kyla dar viena mintis. Kodėl būtent ta vieta? Kodėl būtent ten pakabintas garsiakalbis – ant lyg ir pagalbinių geležinkelio stoties patalpų, sandėliuko ar kokiai kitai ūkinei paskirčiai skirto pastato. Tai būtų galima interpretuoti įvairiai: galbūt tai mini simbolis, rodantis, kad tie žmonės buvo tarsi nereikalingi Sovietų Sąjungai, kaip tas sandėliukas geležinkelio stočiai – jei jį nugriautų, niekas nepasigestų.
Kita versija, galbūt tinkamesnė – tai yra atokiau nuo pagrindinio stoties pastato dėl to, kad kiekvienas, stovėdamas atokiau, galėtų pamąstyti ir prisiminti šią istorijos dėmę. Kita detalė, apie kurią ne kiekvienas pagalvotų – tai garsiakalbio pakabinimo vieta, tiksliau – į kurią pasaulio šalį ji nukreipta. Į rytus. Simboliška? Sakyčiau, taip. Tačiau tokių interpretacijų ir dar daugiau galime susigalvoti kiekvienas, vedamas ne tik istorinių faktų, bet ir savo asmeninių patirčių.
Mes, jaunoji Lietuvos karta, nepatyrėme sovietų režimo, tačiau iš istorijos šaltinių, statistikos galime spręsti ir tik įsivaizduoti, kas tuo metu vyko okupuotoje Lietuvoje. Taip pat girdėjome ar vis dar tebegirdime senelių pasakojimus, kokius siaubus jiems teko išgyventi. Ne veltui paminėjau statistiką, nes kol tai tėra tik skaičius knygos puslapyje ar straipsnyje, mes jį suvokiame tik kaip skaičių ir nieko daugiau. Tačiau Kostas Bogdanas, tardamas garsiai kiekvieną iš skaičių, sausą statistiką tarsi paverčia individualių žmonių suma. Ir vis dėlto kas tie žmonės, kurie buvo tremiami į Sibirą? Ar tai nusikaltėliai? Ar tai savo šalį išdavę gyventojai? Ne.
„Lietuvos gyventojai buvo suskirstyti į okupacinei valdžiai ištikimus ir priešiškus sluoksnius pagal politinius, socialinius ir kitus kriterijus. Lietuvos Respublikos politikai, valstybės tarnautojai, įvairių įstaigų darbuotojai, politinių ir visuomeninių organizacijų nariai, karininkai, mokytojai, dvasininkai, ūkininkai, verslininkai ir kiti aktyvūs, savarankiški, turėję nuosavybės asmenys buvo pripažinti priešiškais ir pavojingais Tarybų Sąjungos valstybei ir valdžiai.“ (Lietuvos gyventojų 1941 m. birželio 14–18 d. trėmimas. In: archyvai.lt; žiūrėta 2017 11 21 – red. past.).
Tai paaiškinimas iš sovietinių dokumentų. Tai žmonės, kurie turėjo savo nuomonę ir mąstė kitaip, negu reikėjo. Tarp šių asmenų buvo ir mano proseneliai bei mano senelis ir jo vyresnė sesuo. Niekuomet neklausiau: kodėl? Kodėl buvo ištremti? Užtenka žinoti, kad jie neįtiko sovietų valdžiai ir dėl to buvo išvežti. Tik iš mamos pasakojimų žinau, kad mano proseneliai buvo ištremti už tokį niekingą dalyką kaip bajoriška pavardė.
Grįžęs prosenelis pasikeitė tik vieną pavardės raidę ir sovietų valdžiai įtiko, tačiau ji ir vėl rado prie ko prisikabinti. Anot jos, mano prosenelis turėjo per daug žemių. Ką tai reiškė? Antras ištrėmimas į Sibirą. Norėdamas to išvengti, prosenelis savo žemes išdalijo visiems jų turintiems mažiau arba išvis jų neturintiems, sau pasiliko tik leistiną plotą žemės.
Tai viena priežasčių, kodėl klausantis lėto skaičiavimo stovint geležinkelio stotyje mane tai veikia ne tik intelektualiai – prisimenu visus pasakojimus, istorinius faktus, skaičius, datas, vietas, į kurias buvo ištremti mūsų tautos žmonės. Tai veikia ir psichologiškai – tarsi kino filmas sukasi prieš akis vaizdas, kaip į stovinčius gyvulinius vagonus yra laipinami žmonės sutrikusiais veidais ir su keliais būtiniausiais daiktais rankose. Sulig kiekvienu pasakytu skaičiumi suplaka širdis, ir prieš akis matau moteris, vyrus, vaikus – lipančius į vagonus ir vežamus į nežinią, šaltį ir mirtį.
Kaip ir minėjau, ši instaliacija veikia įvairiai. Sukrečia ir intelektualiai, ir psichologiškai. Intelektualiai, nes supranti, kad visa ta statistika, visos istorijos, paminklai, dokumentiniai filmai ir žmonių pasakojimai nėra tik šiaip gražios pasakaitės, kad istorija, kurios mokomės mokyklose, būtų įdomesnė. Tai realūs pasakojimai žmonių, perėjusių pragarą. Taip begalvojant nejučia įsijungia empatiškumas, ir tu supranti, kad gali vyti slogias mintis į šalį, kiek tik nori, tol, kol pats stovėsi prie instaliacijos ir girdėsi lėtą skaičiavimą, į tave skverbsis visi žmonių pasakojimai ir paveiks visas nervų ląsteles.
Tai mūsų istorijos dalis, kurią visiems dažnai būna patogu primiršti. Tiesiog per daug skaudu kalbėti, per daug šeimų tai palietė ir dar daugiau jų išardė, sugriovė. Tai skaudi istorijos dalis, kurią pasąmonė pati blokuoja, bet, stebėdami Kosto Bogdano instaliaciją, mes esame grąžinami beveik 80 metų atgal. Aš ir mano bendraamžiai galime tik įsivaizduoti, tačiau to užtenka, kad suvoktume šio istorijos tarpsnio tragiškumą. Apsilankymą prie šios garso instaliacijos ir emocijas po jo pavadinčiau: trys šimtai tūkstančių lėtų, skausmingų ir į mūsų šalies istoriją ašaromis įrašytų širdies dūžių, kurių niekas jau nesugrąžins.
