Per visą žmonijos istoriją, ne vienas žmogus teigė esąs apdovanotas antgamtinėmis galiomis ir gebėjimu teikti palaiminimus ar prakeiksmus visiems, kurie gali už tai susimokėti. Štai 10 tokių burtininkų, palikusių savo pėdsaką istorijoje.
Abe no Seimei
Abe no Seimei buvo tikras Japonijos Merlinas, tačiau, skirtingai nuo legendinio Europos burtininko, Seimei buvo tikras istorinis asmuo ir tarnavo šešiems skirtingiems imperatoriams. Kaip rūmų burtininkas, jis buvo atsakingas už su pranašystėmis susijusius reikalus ir imperatoriaus saugojimą nuo blogio jėgų bei ligų. Legendos ir padavimai priskiria jam pačias įvairiausias antgamtines galias.
Pasak garsios kabuki pjesės „Kuzunoha“, savo magiškas galias jis paveldėjo iš motinos – baltosios lapės, o demonus atpažinti galėdavo dėl savo „antrojo regėjimo“. Legendos taip pat pasakoja, kad tuos demonus jis nugalėdavo magiškoje kovoje, naudodamasis plačiu burtų repertuaru.
Trois-Freres burtininkas
Trois-Freres olos (Prancūzijoje) piešiniai yra vienas anksčiausių magijos atvaizdavimų žmonijos istorijoje. Akmens amžiaus eros piešiniuose vaizduojama figūra yra žmogaus ir gyvūno hibridas su žmogaus galūnėmis ir gyvūno kūnu bei ragais. Nors tyrėjai tebesiginčija dėl jo tapatybės, Burtininkas greičiausiai buvo įtakingas šamanas arba dievas, kuriuo tikėjo toje vietovėje gyvenę žmonės.
Galbūt dar didesnį susidomėjimą nei pats Burtininkas kelia tie, kurie jį nupiešė. Pati ola yra laikoma senovine susibūrimo vieta, kurioje buvo laikomi ritualai, turėję užtikrinti gausų grobį medžioklėje. Jeigu Burtininkas buvo dievas, tuomet juo tikėjo visas priešistorinių burtininkų sambūris. O jeigu Burtininkas buvo tikras žmogus, tuomet jį net galėtume lyginti su priešistoriniu Merlinu!
Juodasis konsteblis
Čarlstonas (Pietų Karolina) turi ilgą vudu istoriją, o pats žymiausias čia gyvenęs vudu kerėtojas buvo vardu Johnas Domingo. Jis buvo keistos išvaizdos žmogus – stiprus, netvarkingas, ir dažniausiai apsisiautęs senu Sąjungos kariuomenės apsiaustu. Jis taip pat nešiojo sidabrinį žalčio formos žiedą, kuris, jo paties žodžiais, galėjo prikelti žmones iš mirusių. Būtent jo nekromantija užtarnavo jam „Juodojo konsteblio“ pravardę.
Sakoma, kad jūreiviai pas jį pirkdavo vėją, turėjusį užtikrinti saugią kelionę, o jo galios viršūnėje miesto gyventojai eidavo pas jį spręsti savo teisinių problemų dar prieš kreipdamiesi į policiją. Tačiau įdomiausia legenda pasakojama apie netikėtą ir paslaptingą jo mirtį.
Domingo buvo ką tik sugavęs du įtariamus plėšikus. Tempdamas juos gatve, jis palygino save su Jėzumi, tačiau paskelbė, kad yra dar galingesnis už jį. Pasak legendos, tuomet jis pajuto nematomą ranką, už kaklo keliančią jį į viršų. Tuomet jis buvo parblokštas ant žemės – per sekundes sudžiūvęs iki mumijos. Jo palaikai greitai pavirto į dulkes, o liudininkai teigia, kad jo vaiduoklį dar ir dabar galima sutikti Čarlstono gatvėse.
Rabinas Judah Loewas ben Bezalelas
Rabinas Judah Loewas ben Bezalelas buvo Prahos mokslininkas ir mistikas. Jis taip išgarsėjo, kad jo paslaugomis naudojosi net ir Šventosios Romos imperatorius Rudolfas II. Rabinas Loewas taip pat nemenkai prisidėjo prie žydų filosofijos kūrimo, ir, pasak legendų, naudodamasis Kabalos žiniomis sukūrė golemą, vardu Josefas, turėjusį apsaugoti Prahos žydų bendruomenę nuo persekiojimų. Josefas patruliuodavo gatvėmis ir mokėdavo pasiversti nematomu ar net prikelti mirusiuosius.
Tačiau vieną dieną golemas ėmė blogai veikti ir kraugeriškai siautėti gatvėse. Rabinas su juo susitvarkė pakeisdamas ant golemo kaktos parašyta žodį. Žodis, davęs jam gyvybę, buvo „emet“, hebrajiškai reiškiantis „tiesa“. Rabinas Loewas nutrynė pirmąją raidę ir taip pakeitė žodį į „met“, reiškiantį „mirtis“.
Šv. Kiprijonas
Pasak legendų, Šv. Kiprijonas buvo Antioko burtininkas, sudaręs sandėrį su velniu. Paprašytas vieno įsimylėjusio jaunuolio, jis iškvietė demoną, turėjusį padėti jam suvilioti merginą, vardu Justina. Tačiau Justina suprato jų kėslus ir nugalėjo demoną, parodydama jam kryžiaus ženklą.
Įpykęs Kiprijonas iškvietė patį velnią, tačiau ir jis buvo nugalėtas tuo pačiu kryžiaus ženklu. Pasibjaurėjęs tuo, kad Šėtonas galėjo būti nugalėtas paprastos merginos, Kiprijonas atsižadėjo savo magijos ir persivertė į krikščionybę. Laikui bėgant jis tapo Antioko vyskupu ir galiausiai buvo mirtinai nukankintas už savo tikėjimą.
Kiprijonas ir Justina buvo paskelbti šventaisiais. Tiesa, istoriniuose įrašuose nėra skelbiama apie jokį Antioko vyskupą, vardu Kiprijonas, ir šiuolaikiniai religijotyrininkai rimtai abejoja istoriniu šių šventųjų egzistavimu.
Marbleheado burtininkas
Marbleheado miesto Masačusetse gyventojas Edwardas „Johnas“ Dimondas buvo laikomas ir geranorišku, ir piktavališku burtininku. Jis gimė Salemo raganų teismų metu, ir jo ekscentriškas elgesys greičiausiai buvo toleruojamas būtent dėl stigmos prieš kaltinimus raganavimu, kilusios po tos masinės isterijos.
Sakoma, kad Dimondas pasiekdavo transo būseną, po kurios pabusdavo su žiniomis apie ateities įvykius. Miestelėnai ir vietinė policija prašydavo jo surasti vogtus ar dingusius daiktus, ir tai jam nepaprastai gerai sekdavosi. Tiesa, kai kurie teigia, kad tuos daiktus jis taip pat lengvai galėjo rasti naudodamasis paprasčiausiu dedukciniu mąstymu.
Kiek tamsesnės legendos pasakoja, kad iš tiesų jis buvo nekromantas, naktimis atkasinėjęs kapus savo šėtoniškiems ritualams. Pasak istorijų, Dimondas audringomis naktimis eidavo į kapines ir per vėją kalbėdavosi su toli jūroje išplaukusiais laivais. Jeigu jo nuotaika būdavo gera, jis kapitonams pasakydavo teisingą kryptį, o kitais kartais, jeigu kapitonas kažkuo neįtikdavo Dimondui, jis prakeikdavo visą įgulą ir pasiųsdavo audras nuskandinti jų laivus.
Džonas iš Notingemo
1324 m. Anglijos Coventry miesto gyventojai kentėjo nuo vietinio vienuolyno vyresniojo ir dviejų karaliaus Edvardo II rūmų valdytojų, tėvo ir sūnaus, vardu Hugh Despenseris, tironijos. Neapsikentę miestelėnai pasamdė vietinį burtininką ir paprašė pastarąjį nužudyti – kartu su jo bendrais ir karaliumi, kuriam jie tarnavo.
Legenda pasakoja, kad burtininkas Džonas iš Notingemo kartu su asistentu iš vaško išspaudė tų vyrų atvaizdus, kartu su vienu papildomu – vyro, vardu Richardas de Lowe – kad išbandytų burto galią. Jie kerėjo septynias dienas ir naktis, ir galiausiai į Lowe reprezentuojantį atvaizdą smeigė švininę lazdą.
Kitą rytą Lowe pabudo šaukdamas ir nieko nepamenantis – vyrą ištiko amnezija. Tokios būsenos jis liko iki pat to laiko, kai burtininkas ištraukė lazdą ir smeigė ją į atvaizdo krūtinę. Lowe greitai pasimirė, tačiau Nottinghamo asistentas, nepatenkintas gautu užmokesčiu, paskundė jį vietiniams pareigūnams. Džonas iš Notingemo buvo suimtas ir apkaltintas raganavimu, tačiau po kelių teismų buvo paskelbta, kad asistento pasakojimui paremti neužtenka įrodymui, ir Džonas buvo paleistas į laisvę.
Michaelas Scotas
Michaelas Scotas buvo vienas iš įtakingiausių XIII a. Europos intelektualų, tačiau šiandien istorija jį prisimena ne kaip mokslininką, o kaip burtininką.
Scotas buvo susižavėjęs okultizmu ir laikė jį rimta mokslo disciplina. Dėka šių žinių jam buvo suteiktos Šventosios Romos imperatoriaus asmeninio astrologo pareigos. Tarnaudamas jam, jis ypač išgarsėjo, kai teisingai nuspėjo, kaip baigsis karas su Lombardijos Lyga, o taip pat sėkmingai išgydė imperatorių nuo įvairių ligų. Jo reputacija netgi uždirbo jam pasirodymą Dantės „Pragare“, kur jis yra amžiams baudžiamas pragaro rate, skirtame burtininkams.
Rogeris Bolingbroke‘as
Bolingbroke‘as buvo XV a. kunigas, turėjęs ryšių su Glosterio hercogu. Jis taip pat buvo apkaltintas sąmokslu nužudyti karalių juodąja magija.
Jis domėjosi astronomija ir bandė išpranašauti, ar hercogo žmona taps Anglijos karaliene. Pats karalius, Henrikas VI, neturėjo palikuonių. Jei jis būtų miręs, sostas atitektų hercogui, o hercogienė taptų karaliene.
Kankinamas Bolingbroke‘as prisipažino sąmokslavęs nužudyti karalių juodąja magija ir davė suprasti, kad hercogienė buvo jo bendrininkė. Nors ji spėjo pabėgti ir taip išsigelbėjo, pats burtininkas buvo pakartas, paskandintas ir nuketvirčiuotas.
Šiandienos istorikai mano, kad kaip ir visi mokslo vyrai, Bolingbroke‘as greičiausiai užsiiminėjo astrologija, tačiau sąmokslas prieš karalių greičiausiai buvo pramanytas politinių hercogo priešų. Ir jiems pavyko – kilęs skandalas taip pažemino hercogą, kad jo sosto perėmimas tapo neįmanomu.
Edwardas Kelly
Edwardas Kelly buvo asmeninis garsaus XVI a. britų okultisto Johno Dee aiškiaregys. Kelly pranašaudavo iš obsidiano veidrodžio, iš kurio gaudavo angelų žinutes, perduodamas senovine Dievo ir angelų kalba, šiandien žinoma kaip „Enocho“.
Dee ir Kelly bendradarbiavimas buvo ilgalaikis, bet sudėtingas. Dee žmona nepaprastai jo nemėgo. Tiesa, ją galima suprasti, mat vienu metu, Kelly gaunamos žinutės jam pasakė, kad jiedu su Dee turi dalintis visais dalykais, tarp jų ir žmonomis. Šis paktas greičiausiai buvo įgyvendintas, tačiau Dee ir Kelly santykiai po to greitai nutrūko.
Atsiskyręs nuo Dee, Kelly dirbo Šventosios Romos imperatoriaus Rudolfo II rūmuose. Per tą laiką jis parašė kelis alcheminius tekstus, dėl kurių buvo pasodintas į kalėjimą, kai atsisakė atskleisti savo tariamas žinias kilmingajam patronui.
