Lietuvos Šaulių Sąjunga Išeivijoje kasmet tradiciškai pažymi Partizanų pagerbimo Kariuomenės ir visuomenės dieną, kuomet atiduodame pagarbą visiems mūsų broliams ir sesėms, kritusiems kovoje už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Šį sekmadienį visus maloniai kviečiame šią garbingą datą pažymėti kartu, malda ir tylos minute, atiduodant pagarbą visiems kovotojams už Lietuvos laisvę. Čikagos jūrų šaulių kuopa „Baltija“ taip pat organizuoja žygį Partizanų dienai paminėti, kuris įvyks gegužės 22 d. 13 val. Sag Valley Forest preserve, Palos Park, IL 60464. Rinktis mašinų stovėjimo aikštelėje Forty Acre Woods prie La Grange ir 119 str. (rytinėje pusėje). Žygeiviai galės pasirinkti trasos ilgį, pasitikrinti savo galimybes kopiant ir leidžiantis laiptais. Pasipuoškime šauliška lietuviška atributika. Po žygio bus vaišinama kareiviška koše. Jei iškils klausimų, skambinkite Rimantui Šalaviejui tel. 708-691-3319.

Partizanų dienos proga taip pat siūlome prisiminti prieš 71 metus, 1945 m. gegužės 16 d., įvykusias vienas kruviniausių laisvės kovų istorijoje kautynes - Kalniškės mūšį - ir jos didvyrius.

Vėlyvą 1945 m. gegužės 15-osios vakarą iš Simno miestelio Dusios ežero link traukė penki partizanai. Vykdydami būrio vado Jono Neifaltos-Lakūno įsakymą, jie turėjo nueiti pas žmogų, norintį padovanoti laisvės kovotojams radijo aparatą. Skaisčiai šviečiant pilnačiai, eiti buvo lengva. Užduotis - taip pat ne iš sunkiųjų. Vis dėlto kažkokia negera nuojauta tvyrojo tos pavasario nakties tamsoje. Tai vienoje, tai kitoje vietoje amsėjo šunys, ir jų lojimas vis garsėjo. Juste jutosi, kad aplinkiniuose kaimuose vyksta kažin koks neįprastas judėjimas. Eiti toliau darėsi pavojinga, tad partizanai nutarė užsukti į artimiausią sodybą ir pasiteirauti, ar apylinkėse nėra kareivių.
Sodybos šeimininkas papasakojo partizanams, kad vos prieš pusvalandį buvo užėję Šventežerio stribai - teiravosi apie „banditus“. Vyrai nutarė nieko nelaukdami grįžti atgal. Naktinio žygio išvarginti partizanai pirmiausia nutarė užeiti pas ryšininką, gyvenantį pačiame miško pakraštyje. Čia jie tikėjosi nors valandėlę nusnūsti. Tačiau, vos vyrams spėjus įsikurti, nuo miško pusės pasigirdo kulkosvaidžių kalenimas. Supratę, kad padėtis rimta, partizanai nutarė nieko nelaukdami traukti į stovyklą. Ten vyrai sužinojo, kad visą Kalniškės mišką jau apsupę priešai. Jų pajėgos turėjo būti didelės - norint apsupti 7 km ilgio ir 5 km pločio mišką reikėtų ne mažiau nei tūkstančio kareivių. Tuo metu partizanų stovykloje buvo mažiau nei šimtas kovotojų.

Ką daryti? Stoti į mūšį, ar, išsiskirsčius mažomis grupelėmis, trauktis? Būrio vadas J.Neifalta-Lakūnas nutarė rinktis pirmąjį variantą. Kovotojams buvo įsakyta užimti pozicijas netoliese esančioje aukštumoje. Stojo mirtina tyla. Priešų nesimatė, tačiau galima buvo jausti, kad jie kažkur visai netoli. Po kurio laiko visai netoliese pasigirdo rusiškos komandos. Taupant šovinius, partizanai gavo įsakymą šaudyti tik tuomet, kai priešai bus aiškiai matomi. Netrukus iš rusų pozicijų prapliupo uraganinė ugnis ir aukštumą apgaubė dūmų debesys bei sudegusio parako tvaikas. Taip, pasak įvykių dalyvio J.Mirijausko prisiminimų, prasidėjo vienas kruviniausių pokario laisvės kovų istorijoje Kalniškės mūšis.

Nuo puskarininkio iki partizanų vado

Iš likusių gyvų mūšio dalyvių ir vietos gyventojų pasakojimų bei partizanų vadų užrašų aiškėja, kad apytikrę J.Neifaltos-Lakūno kuopos stovyklos vietą Kalniškės miške priešai nustatė dar gegužės 14 d. Tai jiems pavyko padaryti nuo mėnesio pradžios stebint partizanų judėjimą. Šukuoti mišką buvo mestas visas 1-ojo Pabaltijo fronto užnugario apsaugos 220-asis pasienio pulkas, esantis NKVD žinioje.

Štai kaip jau po kautynių savo raporte prieš mūšį susiklosčiusią padėtį aprašė pulko vadas majoras Jacenka: „1945 m. gegužės 14 d. iš Simno rajono NKVD skyriaus viršininko gauti duomenys apie tai, kad Seminiškių miško rajone, (...) slepiasi iki 70 žmonių gauja, ginkluota rankiniais ir sunkiaisiais kulkosvaidžiais, automatais ir šautuvais, vadovaujama vokiečių armijos kapitono, sudaryta iš lietuvių ir kelių vokiečių. Ši gauja paskutinių 10 dienų laikotarpyje smulkiomis grupėmis iš 10-15 žmonių išeidavo iš miško ir užsiiminėdavo vietinių gyventojų plėšimu ir atskirų gyventojų išsivedimu į mišką...“ Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad Kalniškėse dislokuoto partizanų būrio vadą raporto autorius vadina vokiečių kariuomenės kapitonu. Norėdami išsiaiškinti, ar tai tiesa, trumpam palikime mūšio vietą ir peržvelkime kai kuriuos J.Neifaltos-Lakūno biografijos faktus.

Nepriklausomos Lietuvos metais J.Neifalta tarnavo puskarininkiu Alytuje dislokuotame ulonų pulke. 1938 m. vedęs mokytoją Albiną Griškonytę apsigyveno Kazlų Rūdoje. Vokiečių okupacijos metais J.Neifalta ne tik nestojo į hitlerininkų organizuojamus kariuomenės būrius, bet ir įsitraukė į antinacinį pogrindį. 1944-aisiais jis ketino stoti į generolo Povilo Plechavičiaus organizuotą Vietinę rinktinę, tačiau sužinojęs, kad hitlerininkai ketina sulaužyti susitarimą ir panaudoti Lietuvos karius saviems tikslams, iš ten pasitraukė ir sugrįžo į gimtinę - Giraitės kaimą netoli Šventežerio. Tačiau ir ten jam nebuvo ramu. Vietos gyventojai pasakojo, kad per vieną jaunimo pasilinksminimą gretimame kaime J.Neifaltos ieškojo ginkluoti vokiečių kareiviai, o jo neradę nušovė pirmą pasitaikiusį jaunuolį.

Vėl užėjus sovietams, J.Neifalta su žmona laikinai apsigyveno Teizuose, maždaug už trijų kilometrų nuo gimtojo Giraitės kaimo. 1944 m. J.Neifalta su žmona pasitraukė į Kalniškės mišką, o ten, kaip buvęs Lietuvos kariuomenės puskarininkis, tapo partizanų kuopos vadu. Taigi sunku pasakyti, kuo remdamasis sovietų pulko vadas vadina Lakūną vokiečių kariuomenės kapitonu - gal dėl didesnio efekto, o gal taip jam sakė vietos enkavedistai ar stribai.
Priešą šlavė bangomis

Bet grįžkime prie pačių kautynių. Su pagrindinėmis partizanų pajėgomis, įsitvirtinusiomis už 2 km nuo Krosnėnų kaimo esančioje aukštumoje, NKVD pulkas susidūrė apie 16 val. Maždaug šimtas partizanų, išsidėstę skyriais, užėmė žiedinę gynybą ir į priešus pasipylė tanki šautuvų ir kulkosvaidžių ugnis. Štai kaip neįvardytų kautynių dalyvių pasakojimą 1947 m. rašytame dienoraštyje perteikia Tauro apygardos partizanų kapelionas kunigas Justinas Lelešius-Grafas:

„Priešas, - pasakoja vyrai, - mus puolė keturis kartus, bet kiekvieną kartą grįžo su didžiausiais nuostoliais. Mes, kurie likome gintis, aukų turėjome mažai. Daugiausia žuvo tų, kurie išbėgiojo po mišką. Puolimų metu nuo parako dūmų mums stigo oro. Granatų ir šūvių aidai skambėjo po visą mišką. Tai buvo tikras pragaras. Ugnis liete liejosi į kalną, bet mes, nors iš visų keturių pusių apsupti, nepabūgome. Mes skynėme jų šimtus, ir nors liejosi enkavedistų banga po bangos į kalno aukštumą, bet mes juos nutildėme taikliais šūviais.“

„Kaip žvėrys, įsiutę enkavedistai mus puolė jau penktą kartą, nors jų lavonų gulėjo kalno papėdėje šimtai, bet jie dėjo paskutines pastangas užkopti į kalno viršūnę, kurioje gynėsi dar dvidešimt Lietuvos laisvės kovotojų. Mes neatlaikėme. Mums stigo šovinių. Sukoncentravę kulkosvaidžių ir šautuvų ugnį į vieną pusę, mes laimingai, su mažomis aukomis, prasiveržėme“, toliau skaitome J.Lelešiaus-Grafo dienoraštyje užrašytus partizanų liudijimus.
„Matydamas, kad esant tokiam pasipriešinimui atakuojantys daliniai patirs didelių nuostolių, įsakiau: trims sunkiesiems kulkosvaidžiams, išsidėsčiusiems skirtingose aukštumos pusėse, nuslopinti pagrindines priešininko pasipriešinimo priemones - sunkiuosius ir rankinius kulkosvaidžius, ypač trukdantiems judėjimui, ugnimi prašukuoti medžių viršūnes, kuriose sėdėjo „gegutės“. Siekiant palaužti besipriešinančių moralinę dvasią, atidengti į aukštumą sutelktą salvėmis ugnį. Ir kai po vieną valandą trukusios ugnies parengties priešininko pasipriešinimas pastebimai nusilpo, įsakiau: 9-osios užkardos pajėgomis atakuoti priešininką“, savo ruožtu NKVD raporte tvirtina majoras Jacenka.

„Gegutėmis“ karo žargonu buvo vadinami medžiuose įsitaisę kulkosvaidininkai. Viena iš jų buvo partizanų vado žmona Albina Neifaltienė-Pušelė. Pasak liudijimų, ji, įsitaisiusi aukštoje eglėje, kelias valandas pliekė puolančius priešus kulkosvaidžio ugnimi, kol vakarop jos gyvybę nutraukė snaiperio šūvis.

Apie 19 val. susiaurėjus enkavedistų apsupties žiedui ir vis labiau intensyvėjant priešininkų ugniai, atskirų būrių partizanai neteko ryšio su kaimynais ir ėmė savarankiškai trauktis iš kautynių vietos. Tačiau didesniems būriams prasiveržti sutrukdė intensyvi priešo ugnis. Pralaužti apsuptį pavyko tik atskiroms 12-15 kovotojų grupelėms, pasinaudojusioms enkavedistų pasirengimu lemiamam šturmui.

Vadas išgyveno neilgam

Kalniškės mūšyje iš viso žuvo 44 partizanai. Nors sovietų nuostoliai greičiausiai buvo net dešimt kartų didesni, majoro Jacenkos raporte sakoma, jog mūšyje žuvo vos 4 raudonarmiečiai, dar 7 buvo sužeisti. Turint galvoje faktą, kad partizanai gynėsi ne tik šaunamųjų ginklų ugnimi, bet ir granatomis, patikėti tokiais skaičiais vargu ar įmanoma. Sovietų pulko ataskaitoje yra ir dar vienas melas - čia teigiama, jog kautynėse žuvo pats partizanų vadas Lakūnas.

Kalniškės mūšyje iš viso žuvo 44 partizanai. Nors sovietų nuostoliai greičiausiai buvo net dešimt kartų didesni, majoro Jacenkos raporte sakoma, jog mūšyje žuvo vos 4 raudonarmiečiai, dar 7 buvo sužeisti. Turint galvoje faktą, kad partizanai gynėsi ne tik šaunamųjų ginklų ugnimi, bet ir granatomis, patikėti tokiais skaičiais vargu ar įmanoma. Sovietų pulko ataskaitoje yra ir dar vienas melas - čia teigiama, jog kautynėse žuvo pats partizanų vadas Lakūnas.

Iš tikrųjų J.Neifaltai pavyko išsiveržti iš apsupties. Pasivadinęs Sakalu, jis vadovavo Kalniškės partizanams iki vėlyvo rudens. Lapkričio 20 dieną J.Neifalta žuvo. „Laisvės kovų archyve“ apie jo žūtį galima rasti tokį Seminiškių kaimo gyventojos Onutės Dragašienės liudijimą: „Mes kūlėme javus. Nuo miško atbėgo sovietai kruvinomis rankomis. Paaiškėjo, kad kareiviai su stribais apsupo netolimą Atesnykėlių kaimo sodybą. Ten buvę partizanų vadas Jonas Neifalta-Lakūnas, Sakalas su draugais partizanais. Jie apsupti bėgo, vadui peršovė koją. Partizanų vadas šaukė: „Bėkit, aš slėpsiuos!“ ir atsišaudydamas smuko į medžių jaunuolyną. Išsigelbėjimo jau nebuvo. Sako, kad brauningu pats nusišovęs.“

1988 m. Kalniškėje žuvusių partizanų palaikai buvo perlaidoti Simno kapinėse, o mūšio vietoje 1990-aisiais pastatytas paminklas.
LŠSI informacija