Praėjusią savaitę Čikagoje buvo suimti du jaunuoliai ir dvi merginos, o jiems buvo iškelti kaltinimai asmens pagrobimu ir kankinimu. Nors Vėjų miestas ir pagarsėjęs dėl nusikalstamumo, šis atvejis buvo kitoks, kadangi nusikaltimas buvo tiesiogiai transliuojamas tūkstančiams žmonių visame pasaulyje, naudojantis „Facebook“.
Mažiausiai pusę valandos Brittany Covington filmavo, kaip jos sesuo ir draugai kankina surištą vaikiną, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, turi nesmarkų vystymosi sutrikimą. Nusikaltimas buvo gyvai transliuojamas per plačiai išreklamuotą „Facebook Live“ programą.
Nenuostabu, kad vaizdo įrašas patraukė daugybės žmonių dėmesį. Daug žmonių svarstė, kodėl „Facebook“ taip ilgai užtruko, kol transliacija buvo sustabdyta, kiti abejojo, ar policija tinkamai į tai sureagavo, o dar kiti paprasčiausiai liko šokiruoti ir sugluminti. Nors vaizdo įrašas ir yra žiaurus bei keliantis siaubą, tai tik naujausias pavyzdys, tęsiantis seną skaitmeninio pasaulio tradiciją.
Jau dešimtmečius smurtas ir mirtis yra neatsiejama interneto turinio dalis. Amžių sandūroje atsirado tokie interneto puslapiai kaip „Rotten“, „Ogrish“ bei „Bestgore“. Juose buvo skelbiami ir saugojami linčo, egzekucijų, skrodimų bei autoavarijų vaizdo įrašai. Neseniai ši estafetė buvo perduota „LiveLeak“ puslapiui, kuriame skelbiami šiurpą keliantys prievartavimų, žmogžudysčių bei mirčių vaizdo įrašai. Šis puslapis yra vienas iš tūkstančio populiariausių internetinių puslapių visame pasaulyje, per dieną jame apsilanko milijonai lankytojų, užtikrinančių daugiamilijonines pajamas.
Nors „LiveLeak“ ir yra populiarus, tokio pobūdžio turinys dažniausiai slypi pačiuose tamsiausiuose interneto užkampiuose. Didžiosios interneto kompanijos – „Google“ ir „Facebook“ – deda labai daug pastangų, kad interneto lankytojai matytų tik saugų turinį. Tai nėra labai lengva užduotis, žinant, jog milijardus žinučių jiems reikia peržiūrėti rankiniu būdu, todėl tikimasi, jog jų vartotojai patys praneš apie netinkamą turinį, su kuriuo toliau tvarkysis visa armija laisvai samdomų administratorių.
Interneto vartotojų skaičiui nuo milijonų išaugus iki milijardų, internetinių puslapių, kuriuose jie tikėtinai leis laiką, sumažėjo. 1990-2000 metais gimė daug įvairių internetinių tinklalapių, tačiau per pastaruosius 10 metų beveik viską apjungė „Facebook“, „Google“ bei „Microsoft“. Prie šito pridėkime smarkiai pasikeitusius vartotojų poreikius ir gausime katastrofos grėsmę: anksčiau buvo visiškai normalu, jeigu reikėdavo palaukti, kol vartotojo žinutę tinklalapyje patvirtins puslapio administratorius, tačiau 2017 metais daugumai žmonių tai būtų neįsivaizduojama – mes norime, kad mūsų parašytas tekstas ar įkelta nuotrauka atsirastų akimirksniu. „Facebook Live“ yra paskutinis pavyzdys, kai siekiama panaikinti filtrus tarp vartotojo ir jo auditorijos. Gyva transliacija milijonams žmonių vieno mygtuko paspaudimu ir net nereikia jaudintis, jog kažkas tokį turinį spės patikrinti.
Sunkumai ir iššūkiai kovoje su informacijos filtravimu yra puikiai žinomi. Kai tiesioginės transliacijos metu Amerikoje buvo nužudytas televizijos pranešėjas, „Facebook“ ir „Twitter“ susilaukė daug kritikos, jog šio įvykio vaizdo įrašas buvo rodomas automatiškai. Visai neseniai pasikartojo panaši istorija, kai Turkijoje buvo nušautas Rusijos ambasadorius, o gyvos transliacijos vaizdo įrašas ėmė plisti tarp „Twitter“ ir „Facebook“ vartotojų. Tas pats vyksta kiekvieną kartą, kai ISIS išleidžia barbariško nusikaltimo vaizdo įrašą. Bet kam, kas turi ryšių su tokius vaizdo įrašus skelbiančiais asmenimis, gali nutikti taip, jog paprasčiausiai naršant po „Facebook“ naujienų srautą prieš akis staiga iššoks siaubą keliantis vaizdo įrašas.
Islamo ekstremistai bei radikalių dešiniųjų pažiūrų šalininkai taip pat naudojasi pagrindiniais socialiniais tinklais. Tai reiškia, jog visi naudojamės internetu kartu su žmonėmis, kurių skelbiamo turinio nenorime pamatyti.
Čia atsiranda neatitikimas. Viena vertus, vyriausybės ir apžvalgininkai nori, jog socialinių tinklų kompanijos labiau rūpintųsi jų tinklalapiuose skelbiama informacija, kita vertus, šios kompanijos naudojasi technologiniais pokyčiais, dėl kurių turinio skelbimas tampa greitesnis, auditorijos didesnės, o priežiūra sunkesnė.
Jeigu tai tęsis ir toliau, galime tikėtis ir daugiau tokių įvykių, kaip Čikagos vaizdo įrašas, bei mažiau kantrybės iš vyriausybių, kurios jau pasiruošusios pačios prižiūrėti internetą. Socialiniai tinklai nieko nepelno iš tokio turinio, tačiau jie gimdo žvėrį, kurio nesugeba sukontroliuoti.
