Režisavo: Michael Pearce. Vaidina: Jessie Buckley, Johnny Flynn, Geraldine James, Trystan Gravelle
Michaelo Pearce’o „Žvėris“ yra tylus trileris, kurio tamsi ir siaubinga paslaptis kunkuliuoja giliai po, regis, visiškai ramiu paviršiumi. Šiame trileryje yra ir žanrui būdingų sensacinių elementų: TV ekranai fone mums primena, kad šioje mažoje Lamanšo sąsiaurio saloje pradingo mergaitė, tad mes jau žinome, kad reikės tikėtis būrio miestelėnų, ieškančių po laukus nors kokių jos pėdsakų. Kartais režisierius it iš niekur įmeta kadrą su smurtingu išpuoliu, kuris priverčia pašokti kėdėje, kaip tas nevalingas kojos krūptelėjimas prieš galutinai nugrimztant į miegą. Akivaizdu, kad Pearce’as – arba juostos prodiuseriai – nenori, kad žiūrovus užmigdytų tylūs dialogai ir moralinių dilemų svarstymai.
Tačiau šis „Žvėris“ yra visai kito plauko, nei galima būtų tikėtis iš tokių kinematografinių technikų. Labai greitai sužinome, kad šie išpuoliai – tai pagrindinės juostos veikėjos 27-erių Molės (Jessie Buckley), vis dar gyvenančios su tėvais, košmarai, fantazijos arba prisiminimai. Bet koks palengvėjimas, kad smurtas nevyksta realiu filmo laiku, greitai išsisklaido, o jį pakeičia nepasitikėjimas ir abejonės dėl to, ką Molė ir salos gyventojai nuo mūsų slepia.
Pateikti atsakymų į klausimus juosta neskuba. Jos scenaristas ir režisierius Pearce’as savo debiutiniame pilnametražiniame filme įrodo savo ištikimybę psichologiniam natūralizmui. Jis atsispiria impulsui, taip būdingam daugumai vyrų, kuriančių jaunų moterų portretus, paversti Molę linksmesne, drąsesne ir sumanesne nei aplinkiniai. Molė yra ne tik uždara ir nemokanti bendrauti – ji, pasirodo, buvo auklėjama namie, mat buvo pašalinta iš mokyklos, kai peiliu užpuolė ją atstumtąja pavertusią mergaitę.
Tą vakarą, kai galimai buvo pagrobta mažoji mergaitė, Molė audringai ir su gausybe alkoholio šventė savo gimtadienį. Naktis galėjo baigtis liūdnai, nes paryčiais grįžtančią namo ją užpulti pabandė kažkoks vietinis liurbis. Laimei, ją išgelbėjo Paskalis (Johnny Flynn), darbininkų klasės žavusis princas. Nors jo žvilgsnis nerimastingas ir jam patinka karts nuo karto nudobti kokį niekuo dėtą gyvūnėlį, tačiau jis vis tiek yra pirmas vaikinas, nesielgiantis su Mole taip, lyg ji būtų brokuota. Netrukus jie jau pora, didelei Molės tėvų nuostabai ir jos pačios neišmatuojamam džiaugsmui. Molė net be jokių skrupulų meluoja policijai, kad mergaitės dingimo metu jie visą naktį praleido drauge. Kaip paaiškėja, Paskalis yra įtariamasis šioje byloje – kaip ir kelių kitų vaikų nužudymo bylose.
Akivaizdu, kad už įsimylėjėlių laimingą ateitį niekas jūsų „sirgti“ neprašo. Vietoj to, juostą iki kaulų smegenų persmelkia įtampa ir nepasitikėjimas tuo, kas gi šie du asmenys yra. Ar jis yra žudikas? Gal tai ji? O gal siauro mąstymo miestelėnai skuba padaryti blogiausias išvadas apie ne visiškai prie aplinkos pritampančius jaunus žmones? Režisierius labai gerai supranta, kad žiūrovai apie tai svarsto, todėl jis klastingai nuolat palaiko visų šių versijų tikimybę. Tačiau visos tos atviros galimybės paverčia veikėjus ne visiškai pilnakraujais. Mes nežiūrime juostos, kad sužinotume, kuo jie taps ar ką padarys; mes žiūrime, kad sužinotume, kas saugo paslaptį nuo mūsų, vienas kito ir savęs. Filmas puikiai pateikia beviltiškumo atmosferą: štai ką reiškia būti 27-erių, nesusitvarkius gyvenimo, visiškai abejingam, nelaimingam ir kankintis nežinioje, nesuprantant nei kas esi, nei kuo gali pasitikėti.
Kai labai stipriame juostos finale vienas iš veikėjų imasi veiksmų, filmas tartum atgyja ir sukrečia iki sielos gelmių be jokių „sapnų“ ar pigių triukų. Pabaiga visam tam, ką iki tol matėme, suteikia naują prasmę, tad „Žvėris“, tiesą sakant, gali tapti filmu, kurį žiūrėti pakartotinai gali būti daug didesnis malonumas, nei nueiti į jį tik kartą.
