Režisavo: Justin Lin. Vaidina: Chris Pine, Zachary Quinto, Karl Urban, Zoe Saldana
Kai franšizė turi tiek daug sudedamųjų dalių kaip „Žvaigždžių kelias“, sunku aiškiai pasakyti, kokia istorija yra „Žvaigždžių kelio“ istorija. Lygiai prieš 50 metų serialu pradėtas pasaulis dabar susideda iš trylikos filmų ir šešių serialų (septintasis pasirodys 2017 metais). Jau yra sukurta dešimtys įdomių veikėjų ir šimtai skirtingų situacijų, ir visai nelengva pasakyti, ar kokia nors istorija apskritai vienija visus „Žvaigždžių kelio“ kūrinius.
Visgi, bet kokioje jau kurį laiką besitęsiančioje franšizėje pirmas dalykas, kurį atpažįsta žiūrovai, yra atmosfera. Džeimsas Bondas visad bus stilingas ir drąsus, nepaisant to, kas jį įkūnija. „Marvel“ filmai visad turės savotiško nerūpestingumo jausmą, net jeigu jie priklausys trilerio ar detektyvo žanrui. Lygiai taip pat „Žvaigždžių kelio“ kūriniai dažniausiai turės sveiką humoro jausmą, labiau koncentruosis į veikėjus nei į naratyvą, ir nelabai subtiliai mokslinės fantastikos aplinkoje aptars kokią nors mūsų pasauliui rūpimą temą.
Nuo pradžių iki galo filmas spinduliuoja neeiline energija ir pasitikėjimu savimi, ir tai galiausiai atsiperka tuo, kad iš naujųjų „Žvaigždžių kelio“ dalių, kurios neretai atrodydavo pernelyg mechaniškai, ši yra neabejotinai geriausia.
Istorija, kuri yra pasakojama filme, nėra pernelyg sudėtinga. Erdvėlaivio „Enterprise“ įgula, trumpam grįžusi namo, iškart yra išsiunčiama į kitą misiją. Kapitono Kirko (Chris Pine) vadovaujama komanda greitai supranta, kad jie buvo įvilioti į spąstus ir galiausiai yra priversti nusileisti nepažįstamoje planetoje. Joje jie susitinka Kralą (Idris Elba, deja, paslėptas po keliais silikono sluoksniais), negalintį pakęsti visų, kurie yra susiję su Federacija, kuriai priklauso „Enterprise“ įgula.
Nieko naujo ar negirdėto, tačiau, apskritai, juosta nuteikia smagiai. Per tris filmus franšizė jau suformavo savo iš praeities pasiskolintus, tačiau modernioms auditorijoms pritaikytus veikėjus, ir tai išties jaučiasi. Scenarijus, parašytas Simono Peggo ir Dougo Jungo, stengiasi ne tiek priminti žiūrovams, kas įvyko per pirmuosius du filmus, o kaip tik eiti į priekį, suteikdamas daugiau dėmesio tiems veikėjų duetams, kurių kartu dar nebuvome matę. Pavyzdžiui, tvarkingojo Spoko (Zachary Quinto) ir laisvojo Bounso (Karl Urban) suporavimas galėtų būti banalus, komiškai pabrėžiantis, kaip jie vienas kito tiesiog nesupranta, tačiau čia jis tampa viena filmo stipriųjų pusių, atskleidžiančių, kaip, nepaisant visko, „Enterprise“ įgula rūpinasi vieni kitais.
Nuo pradžių iki galo filmas spinduliuoja neeiline energija ir pasitikėjimu savimi, ir tai galiausiai atsiperka tuo, kad iš naujųjų „Žvaigždžių kelio“ dalių, kurios neretai atrodydavo pernelyg mechaniškai, ši yra neabejotinai geriausia.
Apskritai galima drąsiai pagirti tą scenarijaus dalį, kuri yra susijusi su veikėjais ar su dialogu (kuriame yra kur kas daugiau nei įprastai linksmų pasisakymų, nors pasitaiko ir nemažai nesuprantamos techninės šnekos). Trečia franšizės dalis reiškia, kad tai yra filmas, į kurį eis užkietėję jo gerbėjai, žinantys, ko gali iš jo tikėtis. Visgi čia scenarijus siekia kuo daugiau išspausti iš savo veikėjų, visus įmesdamas į jiems neįprastas situacijas ir versdamas iš jų išsisukti, ką labai smagu stebėti. Aišku, atidesnis (ir ciniškesnis) žiūrovas tikrai pastebės, kad scenarijų rašęs Peggas, filme vaidinantis Skotį, save įtraukė į kiekvieną sceną ir skyrė sau geriausias dialogo eilutes, bet kai taip smagu, kam vargintis ir kabinėtis prie smulkmenų?
Aktoriai savo vaidmenyse jau apsiprato ir juos atlieka pasitikėdami savimi – Urbanas ar visai neseniai tragiškai žuvęs Antonas Yelchinas, anksčiau būdavę labiau kalbančiais statistais nei individualiais žmonėmis, šiame filme sužiba ir leidžia scenarijui palaikyti žiūrovų dėmesį perkeliant veiksmą nuo vieno veikėjo prie kito neprarandant kokybės.
Franšizę iš J.J. Abramso rankų perėmęs „Greitų ir įsiutusių“ režisierius Justinas Linas nusipelno pagarbos už tai, kad sukūrė vieną gražiausių didelio biudžeto filmų, pastaruoju metu pasirodžiusių kino teatruose. Sukurti vizualiai įspūdingą mokslinės fantastikos juostą, kurios 90 procentų yra padaryta kompiuteriu, sunki užduotis ir režisieriui, ir efektų specialistams, tačiau čia visi padirbėjo puikiai. Scenos kosmose, kai kurios trunkančios apie 20 minučių, nuostabiai derina veiksmą su įtampa, kai kamera plastiškai nardo kovos lauke, o scena niekad netampa vien sprogimų kratiniu. Linas supranta, kaip sukurti įtampą ir fizine, ir emocine prasme, dėl ko filmas turėtų nustebinti net ir didelių kosmoso kovų pernelyg nemėgstančius žiūrovus.
