Iššūkis? Jis negalėjo naudoti nei druskos, nei kitų atitirpinimo chemikalų, kadangi jie smarkiai gadino betoną.
Tuanas pradėjo ieškoti būdų, kaip betoną sustiprinti plieno pluoštu. Vėliau jis nusprendė per betone inkorporuotą plieno pluoštą paleisti žemos įtampos elektros srovę ir tokiu būdu įkaitinti betoną, kad sniegas ir ledas galėtų ištirpti.
„Tai tarsi šildanti paklodė“, – aiškino jis.
Tai suveikė. Šiuo metu įvairių universitetų mokslininkai ieško būdų atitirpinti apledėjusius paviršius, kad nereikėtų naudoti druskos bei chemikalų. Šiuos darbus remia Federalinė aviacijos administracija (FAA), kadangi apledėjimas daugumai oro uostų yra labai didelė problema.
Tuanas teigia, jog anksčiau Karinės oro pajėgos neapsiėmė ieškoti masinio šios technologijos pritaikymo būdo dėl biudžeto apkarpymų. Tačiau Tuanas, kuris šiuo metu yra civilinės inžinerijos profesorius Nebraskos universitete, šios idėjos niekada nepamiršo.
Nuo 2002 metų, dirbdamas su Nebraskos Transporto departamentu, Tuanas atliko penkerius metus trukusį eksperimentą su 150 pėdų ilgio tiltu netoli Linkolno. Jis teigia, jog 208 voltų srovė padėjo apsaugoti tiltą nuo apledėjimo net per 15 ypatingai galingų audrų, o veikimo išlaidos per kiekvieną audrą atsiėjo vos apie $250.
Elektrai pralaidžiame betone yra anglies ir plieno pluošto. Kubinis jardas įprasto betono kainuoja apie $120, o kubinis jardas šio elektrai pralaidaus betono – $350-$400. Tačiau Tuanas teigia, jog laikui bėgant ši investicija atsiperka, kadangi toks betonas yra ilgaamžiškesnis, jo priežiūra yra daug pigesnė, be to, sutaupoma ir atitirpinimo chemikalams (jau nekalbant apie tai, kad į ekosistemą patenka mažiau pavojingų medžiagų).
Tuanas šiuo metu taip pat dirba su keliais tokio tipo projektais užsienyje ir neseniai užbaigė sėkmingus FAA finansuotus bandymus 200 kvadratinių pėdų teritorijoje Nebraskoje.
Tuanas nėra vienintelis, atliekantis bandymus šioje srityje. Praėjusiais metais Ajovos valstijos universiteto civilinės inžinerijos profesorius Halilas Ceylanas Des Moines tarptautiniame oro uoste įrengė du 15x13,5 pėdų elektrai pralaidaus betono blokus mažesniųjų lėktuvų teritorijoje. Šildymą Ceylanas gali įjungti naudodamasis išmaniąja programėle savo telefone, o tada jau belieka tik stebėti, kaip tirpsta sniegas ir ledas.
„Aplinkinėse kontroliuojamose teritorijose ledas ir sniegas kaupėsi, tačiau ant mūsų bandomosios plokštės sniegas ir ledas tirpo ir nesikaupė“, – pasakoja Ceylanas.
Pasak Ceylano, Des Moines praėjusią žiemą buvo septynios ar aštuonios sniego audros, o elektrai pralaidus betonas suveikė kiekvieną kartą. Jis taip pat primena, kad kai nenaudojami ledo ir sniego tirpinimo chemikalai, kelių danga tarnauja ilgiau.
Ceylanas teigia, jog jo technologija kainuos 40-50 procentų brangiau nei įprastas betonas, tačiau oro uostams tai greitai atsipirks – nereikės atšaukinėti ir atidėlioti skrydžių bei leisti pinigus brangiems atitirpinimo chemikalams.
Civilinės inžinerijos specialistė Amna Ali patvirtina, kad oro uostams labai svarbu ieškoti alternatyvų tokioms atitirpinimo priemonėms kaip natrio acetatas ir kalio acetatas, kurios ne tik gadina dangą, bet ir yra žalingos aplinkai. 2009 metais JAV Geologijos tarnybos atliktas kalio acetato naudojimo pakilimo takuose tyrimas atskleidė, kad ši praktika galimai daro žalą vandens florai ir faunai.
Tuo metu kiti mokslininkai ieško apledėjimo problemos sprendimų, kuriems nereikėtų elektros energijos. Drexel, Purdue ir Oregono valstijos universitetų inžinieriai neseniai paviešino eksperimento su parafinu rezultatus. Mokslininkai išmirkė nedidelius poringus akmenukus parafino aliejuje ir iš jų pagamino betoną. Šąlant aliejus pradeda stingti ir išskiria šiek tiek šilumos (taip nutinka šąlant bet kokiems skysčiams), kuri neleidžia ant paviršiaus kauptis sniegui ir ledui. Eksperimentų metu bandomas paviršius buvo padengtas penkių colių storio dirbtinio sniego danga. Visas sniegas ištirpo per dieną.
