Neeilinis savaitgalis bėgimo klubui! 12 bėgikų klubo narių (2 komandos po 6 bėgikus) šį savaitgalį dalyvavo ilgiausioje estafetėje 339 mylios arba 549 km Ajovos valstijoje. Rekordinis karštis +100F, kalnai su virš 300 m pakilumu, nesustojantis bėgimas išilgai Ajovos nuo Siuox City iki Dubuque nepalaužė klubo narių!
Ankstų pentadienio rytą startavę, bėgikai finišą pasiekė po 53 valandų sekmadienį ir sau iškeltą iššūkį iveikė! Finiše buvo nustebinti organizatorių paleistu Lietuvos himnu! Bėgimo klubas sulaukė daug pagyrimų, kad esą vieningi, linksmi ir išradingi!
Su nuotykiais, su geromis emocijomis ir nuostabia nuotaika, pavargę ir neišsimiegoję, bet laimingi klubo nariai sėkmingai grįžo namo ir dar spėjo atšvęsti Tėvo dieną!!
Nuostabūs saulėtekiai, įspūdingi saulėlydžiai, kalnai kalniukai ir Ajovos fermų kvapas ilgai bus prisimenami ir išliks širdyse!
Pradžia padaryta – organizatoriai laukia lietuvių kitais metais, istorija pradėta, tikėkimės ji ir tęsis!
Ilgiausioje estafetėje dalyvavo ir savo jėgas išbandė: Dalia Dubauskienė, Rimvydas Bilevičius, Ilona Dovidaitienė EA, Marius Dovidaitis, Algimantas Remeika, Auksė Ruduo, Inga Auškalnienė, Saulius Zaukas, Antanas Steponavičius, Deivydas Bilevičius, Augustas Pletas ir Rita Suliauskaitė.
Įspūdžiais dalinasi Algimantas Remeika: Mes pasiryžome dalyvauti šiame bėgime įsivaizduodami, bet nežinodami, kas mūsų laukia. Tai ką patyrėme neišdils ilgai. Gyvenimo įvykis. Mūsų mažąją komandą A sudarė bėgikai, kurių amžius skiriasi 50+ metų. Vaikai, Deividas ir Augustas, bėgo patys nuspręsdami kiek. O pabaigoje pradėjo reikalauti daugiau mylių. Merginos, Auksė ir Inga, keisdavosi dažniau, ir sėkmingai padarė savo dalį. Na o Rimvydas – lokomotyvas, kuris tempė visą komandą pirmyn. Kelionė link starto vietos, pirmas vakaras Sioux City, susipažinimas su kitomis komandomis buvo labai nuotaikingi. Startas penktadienį 6:30 ryte ties Sergant Floyd monumentu ir finišas su neperduodamu jauduliu širdyje ties Mississippi upe Dubuque, IA , skambant Tautinei Giesmei – trys dienos ir dvi naktys kelyje per visą Iowa – gyvenimo įvykis.
Bėgdami keliais ir dulkėtais keleliais pamatėme nuostabų kraštą. Keletas mažų miestelių, ir akimis neaprėpiamos žemdirbių krašto platybės. Kartą stabtelėjome pasikeisti visai šalia fermerio sodybos. Truputį buvo neramu, kad šeimininkui tai gali nepatikti. O jis pakilo šlaitu nešdamas pašaro arkliams, tarė „Good morning“ anksčiau nei mes susivokėme, ir ėjo toliau – ramus, užsiėmęs žmogus. Pirmą naktį, prigulus valandėlei snūstelėti, nustebino žvaigždėtas dangus – pagaliau vėl galėjau pamatyti žvaigždynus, kuriuos dar pamenu. Bėgimas naktyje, kai aplink nepermatoma juoduma – ypatinga euforija. Brėkštantis rytas lyg įjungdavo papildomas jėgas. Saulėlydžiai, žadantys ramybę, primindavo, kad kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Visą tai patyrėme bėgdami, šėliodami, džiaugdamiesi, kad esame ne tie, kurie gali bet nenori, ne tie, kurie nori bet negali. Mes norime ir galime. Tokio bėgimo sėkmė – komandos sutarimas. Mes tikrai buvome komanda, kuri kirto Iowa skersai –339 mylios! – ir buvo vieninga, sutarianti bei pakankamai gerai pasiruošusi bet kokiems iššūkiams.
Įspūdžiais dalinasi Rimvydas Bilevičius: Tik dabar po truputėlį dėliojasi mintys ir slūgsta emocijos. Tik dabar peržvelgdamas nuotraukas prisiminimais grįžtu į bėgimą ir... tai reikia patirti, tai reikia išgyventi, kad viską suprastum. Visos komandos narių pastovus palaikymas ir bendravimas visas tas dienas ir naktis parodė, kokie mes esame atsidaęe bėgimui ir stiprūs ne tik fiziškai bet ir savo širdimi bei dvasia. Per bėgimus ir vairavimus nelabai turėjau laiko fotografuoti ir sekti visų pasidalintomis akimirkomis ir įspūdžiais, bet dabar viską peržiūrėjęs tariu visiems didelį AČIŪ už dalyvavimą, už tai, kad kiekvienas iš Jūsų buvo didele mūsų ilgo bėgimo ir nuostabios kelionės įgyvendinimo dalimi.
Dabar kaip per „Oskarus“, trumpa padėka... Didelis ačiū Ritai už kelionės organizavimą, patarimus ir tvarką kitoje komandoje. Ilonai Dovidaitienei EA už greitas ir operatyvias žinias ir atsakymus į klausimus bėgimo metu. Mes tik nespėjam parašyti klausimo, o jau atsakymas skrenda į mūsų pusę!!! Aciū Daliai Dubauskienei už palaikymą trasoje ir už „vyriškus“ raudonuosius kūnelius po mūsų finišo. Tvirtas ačiū trims muškietininkams iš kito autobusiuko, kurie tvarką taip pat prižiūrėjo ir neleido panelėms vairuoti. Ir, aišku, pagarba už greitai ir operatyviai sutvarkytą iššūkį, auobusiukui sugalvojus „pailsėti“ griovyje.
Na o mūsų ekipažui atskiros aukščiausio laipsnio padėkos ir apdovanojimai. Algimantas Remeika – draugas, bėgikas ir žmogus iš didžiosios raidės. Kelionės maršrutai ir visi planai jau nuo seno pas jį galvoje buvo sudėti, viskas išstudijuota ir pasiruošta visiems netikėtumams. Kepta naminė duona su kotletukais pirmą vakarą, parke po žvaigždėtu dangumi pateikti virti makaronai su tušonke, paskutinį rytą – šventiniai pusryčiai su kavute ir kondensuotu pienu... žmogus su didele širdimi! O ir bėgimas jam kaip šventė: būtų galėjęs visų mylias išbėgti – reikėjo „kariauti“, kad neliktų nuskriaustų!
Mūsų ekipažo puošmena – Inga Auškalnienė ir Auksė Ruduo. Aišku, jos ne tik puošė mūsų ekipažą, bet ir 3 dienoms sudarė tarpusavio bendradarbiavimo sutartį, pagal kurią draugiškai dalinosi ne tik sėdynemis, bet ir myliomis; o kuo arčiau finišo, tuo daugiau pas jas jėgų buvo bėgti. Aišku per ilgą kelionę joms bėgimas kiek atsibodo, tai part time kiek padirbėjo mūsų autobusiuko ir kelių tvarkymo darbuose.
Augustas – mūsų atradimas. Žinojau, kad jis bėgioja už mokyklą, žinojau, kad gali bėgti ilgesnes distancijas, tačiau prieš kelionę patirtos kelios traumos mane kiek neramino: galvojau, ar neprasidės traumos, ar nebus per ilgos distancijos, ar nebus per sunku. Taciau norėjau, kad tai išbandytų, kad užsigrūdintų ir būtų drąsesnis, kad nebijotų jokių gyvenimo iššūkių. Nuojauta neapvylė – jis puikiai pritapo prie mūsų, įveikė jam skirtas mylias, ir tikrai galiu pasakyti – Augustas yra stiprus ir daug valios turintis vaikinukas.
Deividas – neabejojau jo pasiruošimu, bet kad užteks tiek jėgų iki galo, nesitikejau. Pradžioje vaikams davėme vienodas mylias, vėliau Deividas pradėjo reiklauti vis daugiau ir daugiau. Kai baigėme savo paskutinį bėgimą, jis pasiskaičiavo, kad iki gražaus 30 myliu skaičiaus jam dar trūksta, tad įsiprašė į kitą mūsų komandos autobusiuką, kuriame buvę bėgikai turėjo užbaigiti mūsų estafetą, ir kartu su jais pasiekė savo tikslą. Aišku, aš ne tiek džiaugiuosi dėl jo pasiekto tikslo, kiek dėl jo paskutinio bėgimo mūsų komandoje. Prieš bėgant paskutinę mylią, jis pats paprašė Lietuvos trispalvės, su kuria simboliškai norėjo pabaigti savo begimą. Širdį suspaudė, ašaras slėpiau veide – toks kaip aš... stiprus, užsispyręs ir mylintis Lietuvą... Su džiugesiu sutikau jį parbėgantį, buvau pasveikintas su Tėvo diena, pakėliau savo mažą vaiką ant rankų, garbingai perėmiau iš jo vėliavą ir aukštai pakelta galva užbaigiau mūsų komandos paskutinį 2 mylių bėgimą...
Tokie įspūdžiai neaprašomi. Tokie įspūdžiai, kaip ir visas 339 mylių bėgimas tik išgyvenami širdimi. Dar kartą ačiū visiems, ir iki naujų startų.
P.S. Trumpi pastebėjimai: 1. Jei kelyje pamatysite automobilį su įjungtomis avarinėmis šviesomis, tai nereiškia, kad jiems reikia pagalbos – gali būti, kad jie tau nori padėti arba pakeisti, kai yra sunku. 2. Pradžioje tiek gąsdinančios ir baugiai atrodančios mylios bėgimo pabaigoje pasidarė deficitas. Buvo kam jų ir neužteko iki pilnos laimės! 3. Kuo statesnis ir aukštesnis kalnas, tuo didesnė nuokalnė laukia už jo! Bėgime kaip ir gyvenime, susidurdami su sunkumais ir kalnais žinokime, kad po kiekvieno įveikto kalno ir sunkumo, mūsų visada laukia nuokalnės ir palengvėjimai... Kuo sunkiau ir greičiau užkopsime į kalną, tuo stipreni ir su palengvėjimu mėgausimės nuokalne.
Renginio akimirkų nuotraukomis kviečiame pasigrožėti fotoreportaže.
