1973 m. vasario 27 d. JAV prasidėjo indėnų sukilimas, kuomet Russelo Meanso vadovaujami sukilėliai užėmė mažą Wounded Knee kaimelį. Nors sukilimas po 10 savaičių baigėsi taikiai, Pietų Dakotos valstijoje esantis kaimelis pasirinktas neatsitiktinai ir dėl savo teisių kovojantiems indėnams turėjo simbolinę prasmę.

Būtent čia 1890 m. įvyko kruvinos skerdynės, į JAV indėnų atmintį įsirėžusios kaip viena baisiausių prieš juos įvykdytų piktadarybių.

Antrojoje XIX a. pusėje baltieji vis stipriau stūmė indėnus iš rezervacijomis pavadintų, tačiau sutartimis su JAV vyriausybe jiems garantuotų žemės plotų. Tam pasitelkti ne tik pavieniai kolonistai, bet ir kelią jiems „pravalanti“ kariuomenė, o taip pat bizonų medžiotojai.

Kadaise gausių bizonų kaimenių naikinimas buvo pradėtas tyčia, siekiant išvyti su maisto trūkumu susiduriančius indėnus kuo toliau į vakarus. Po masinio šių gyvūnų naikinimo prerijose riogsojo kalnai raguotų kaukolių. Indėnų padėtį dar labiau sunkino sausros bei nederlius.

Pietų Dakotoje gyvenančių čiabuvių tarpe stiprėjo nuoskauda ir nusivylimas. Pastarąjį stiprino dar ir tai, kad toli esanti baltųjų vyriausybė, žadėjusi padėti indėnams maistu sunkmečiu (mainais už tykų gyvenimą vis mažėjančiose rezervacijose), visiškai apie juos pamiršo.

Kaip žinia, visuotinė depresija formuoja palankią terpę suklestėti įvairiems keistiems tikėjimams bei kultams. Maždaug 1888 m. vienas toks Nevados indėnų tarpe gimęs kultas pasiekė ir Pietų Dakotos indėnus. Tai buvo krikščioniškų ir pagoniškų vaizdinių kratinys, kuris vėliau pavadintas „dvasių (arba vaiduoklių) šokiu“.

Naujos čiabuvių tarpe plintančios religijos pranašas buvo iš Nevados kilęs indėnas Jackas Willsonas, kadaise gavęs savo baltojo darbdavio pavardę. Wovoka pasivadinęs Willsonas teigė, kad Jėzus Kristus sugrįš į pasaulį būdamas indėnas, baltieji išsinešdins iš kur atvykę, o tada jau žemėje įsivyraus taika bei harmonija.

Pietų Dakotoje vienas ištikimiausių naujosios religijos pasekėjų buvo senas indėnų vadas Dėmėtasis Elnias, dar žinomas kaip Didžioji Koja.

Baltieji su nerimu stebėjo neprognozuojamo kulto populiarėjimą rezervacijose ir baiminosi, kad veikiami naujų pranašų indėnai gali sukilti prieš „blyškiaveidžius“. Nuspręsta, kad geriausia taktika - suimti vadus bei „kurstytojus“.

Pradėta buvo nuo įtakingo vado Sėdinčio Jaučio, kuris, nors ir nebuvo kulto pasekėjas, garsėjo kaip vienas labiausiai nesutaikomų baltųjų priešų. Sėdintį Jautį atvyko suimti tvarką rezervacijose prižiūrintys indėnų policininkai, tačiau pasipriešinus jo gentainiams, vadas buvo nušautas dviem šūviais į galvą. Kilus susišaudymui nukauti ir aštuoni indėnų policininkai.

Žinodami, kad baltieji keršys už pasipriešinimą ir savo policininkų nužudymą, apie pusantro šimto Sėdinčio Jaučio gentainių puolė bėgti. Dalis jų pakeliui prisijungė prie netoliese keliaujančio Dėmėtojo Elnio būrio. 1890 m. gruodžio 29 d. prie Wounded Knee upelio besislapstančius indėnus užtiko pulkininko Jameso Williamo Forsytho vadovaujami 7-ojo JAV kavalerijos pulko kariai.

Duomenys apie tolimesnius įvykius gana prieštaringi. Faktas tik vienas - Forsytho vadovaujami amerikiečių kariai atidengė ugnį iš visų turimų ginklų: krito ne tik žmonės, bet ir žirgai, šunys. Indėnų stovykla, kurioje slėpėsi moterys ir vaikai, apšaudyta artilerijos salvėmis. Į visas šalis puolusius bėgti indėnus kavaleristai pribaiginėjo kardų ir durtuvų smūgiais. Skerdynėse dalyvavusio pulko pagalbinio būrio kapitonas Edwardas Godfrey vėliau rašė, kad kariai pliekė nesitaikydami į viską, kas juda, ir vos per kelias akimirkas aplink neliko nieko gyvo.

Iš viso žuvo apie 150 indėnų. Dėmėtasis Elnias buvo nukautas ir liko gulėti ant sniego. Dar 100-150 indėnų spėjo pabėgti ir pasislėpti.

Po Wounded Knee skerdynių pulkininkas Jamesas Williamas Forsythas buvo nušalintas nuo vadovavimo, tačiau rimčiau nenukentėjo, o prabėgus keliams metams netgi tapo generolu majoru.