Režisavo: Anders Thomas Jensen. Vaidina: Mads Mikkelsen, David Dencik, Soren Malling, Nikolaj Lie Kaas, Nicolas Bro
Net vertinant pačių keisčiausių, ekscentriškiausių ir neįtikėtiniausių šeimos susitikimų, kokius tik esame matę kino ekranuose, standartais, reikėtų ilgai ieškoti, kol surastume kažką panašaus į matomą Anderso Thomaso Jenseno juodojo humoro juostoje „Vyrai ir vištos“, kurioje du nevykėliai broliai leidžiasi į biologinio tėvo paieškas ir suranda net tris savo brolius, dar keistesnius už save. Drąsiai galima konstatuoti, kad tokio abnormalaus ir šokiruojančio danų šeimos medžio mes nematėme nuo Hamleto laikų.
Jungtinėse Valstijose, kur Jensenas, deja, yra žinomas tik kaip dažnas Susanne Bier kolega rašant scenarijus (garsiausias jų darbas yra scenarijus 2004 metų juostai „Brothers“ su Jake’u Gyllenhaalu ir Tobey Maguire’u, o šiuo metus jis adaptuoja Stepheno Kingo „The Dark Tower“ kino studijai „Sony“), o ne kaip talentingas režisierius („Flickering Lights“, „Adam’s Apples“, „Oskaru“ apdovanotas trumpametražis filmas „Election Night“), pagrindiniu traukos tašku taps Madsas Mikkelsenas, visiems gerai žinomas iš serialo „Hanibalas“. Šiame puikiame danų filme išvysite visai kitokį žavųjį Mikkelseną, kurį vargu ar atpažinsite.
Gabrielis (Davidas Dencikas) yra darbštus ir atkaklus akademikas, įveikęs daugybę kliūčių, kad susikurtų savo dabartinį gyvenimą; jo brolis Elijas (Mikkelsenas) į gyvenimą nededa jokių pastangų ir vos geba nuslėpti savo kompulsinę masturbaciją ir nevaldomą trauką priešingai lyčiai. Po tėvo mirties jiedu atranda vaizdo įrašą, kuriame šis prisipažįsta, kad jie nėra jo biologiniai vaikai: jų motinos skirtingos, tačiau tėvas tas pats – Evelio Tanatosas. Broliai, išsiaiškinę, kad 99-erių Evelio dar gyvas ir gyvena Orko saloje, iškeliauja su juo susitikti.
Atkeliavę į salą, jie išvysta tikrą miestą-vaiduoklį: čia gyvena tiek mažai žmonių, kad meras nerimauja, jog dar nors porai mirus ar išsikrausčius, vyriausybė atims iš jų gyvenvietės statusą. Vietiniai broliams paaiškina, kad Evelio gyvena apleistuose griūvančiuose slaugos namuose, tačiau jį pamatyti nelengva, mat su juo gyvena trys jo fiziškai sudarkyti (panašu, kad ir kažkokių psichikos negalavimų turintys) sūnūs, kurie bet kokius pašaliečius sutinka trankydami juos viskuo, kas pakliūna po ranka – nuo sriubos puodų iki gyvūnų iškamšų. Vis dėlto brolių susitikimas įvyksta – paaiškėja, kad Gregoras, Franzas ir Džozefas (kurie, beje, gyvena vienoje patalpoje su visa banda skirtingų gyvulių) yra tokie netašyti, kad net puslaukinis Elijas prieš juos atrodo kaip tikras inteligentas (tik pabandykite įsivaizduoti, kaip jaučiasi vargšas Gabrielis). Beje, šeimos patriarchas Evelio taip pat nėra tas tėvas, apie kokį paprastai svajoja vaikai.
Neabejotinai, žiūrovus (ypač nepažįstančius Jenseno kaip režisieriaus ar apskritai menkiau susipažinusius su skandinavų kinu) labiausiai glumins unikalus aukštojo ir žemojo humoro mišinys, kuriame vulgarus elgesys ir itin fiziškas humoras (pavyzdžiui, keistas Franzo įprotis bet kokius pašaliečius smagiai trankyti gyvūnų iškamšomis) yra derinamas su labai skandinavišku polinkiu į filosofiją, kurio labiau tikėtumėmės iš Bergmano filmo.
Kas vyksta toliau, verčiau tegu atranda patys žiūrovai, nes to nelabai ir papasakoti. Pakanka pasakyti, kad Jensenas puikiai suderina nuoširdų juoką su pasibjaurėjimu, ir akivaizdžiai demonstruoja didesnę atjautą ir supratimą šiems groteskiškiems veikėjams, nei matytume panašios koncepcijos amerikietiškame filme. Apskritai, žiūrint šią juostą, sunku atsikratyti įsitikinimo, kad jei ji būtų kurta Holivude (su tuo pačiu scenarijumi, aplinka ir taip pat atrodančiais veikėjais), ji būtų tikrų tikriausias siaubo filmas.
Neabejotinai, žiūrovus (ypač nepažįstančius Jenseno kaip režisieriaus ar apskritai menkiau susipažinusius su skandinavų kinu) labiausiai glumins unikalus aukštojo ir žemojo humoro mišinys, kuriame vulgarus elgesys ir itin fiziškas humoras (pavyzdžiui, keistas Franzo įprotis bet kokius pašaliečius smagiai trankyti gyvūnų iškamšomis) yra derinamas su labai skandinavišku polinkiu į filosofiją, kurio labiau tikėtumėmės iš Bergmano filmo. Savotišku žaismingumu ir pritrenkiančia atmosfera filmas pasiūlo savotišką garsiosios „višta ar kiaušinis“ diskusijos variaciją, keistai analizuodamas ne tik veikėjų šaknis, bet ir visiems žmonėms nesvetimas prasmės paieškas.
Taip, visi tie vaikinai yra vaikščiojantis chaosas, tėvukas – irgi spalvinga asmenybė, tačiau tai yra ta šeima, kuriai jie priklauso, ir ta vieta, kur jiems skirta gyventi. Su visa pagarba Šekspyrui, iš Jenseno recepto matome, kad negalima padaryti „Hamleto“, nesudaužius kelių kiaušinių.
