Namai, šeima, garbė, laisvė, darbas ir kiti žodžiai kasdieniame kontekste atrodo labai įprasti ir natūralūs. Vis dėlto už jų slypi daug gilesnės prasmės, kurias mes, lietuviai, perimame kaip savos kultūrinės tradicijos tąsą.
Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto profesorė Kristina Rutkovska, Taikomosios kalbotyros instituto profesorė Irena Smetonienė ir asistentas Marius Smetona sako, kad jų parengta monografija „Vertybės lietuvio pasaulėvaizdyje“ rodo, jog žodžių konceptai atskleidžia lietuvišką mąstymą kiek kitaip, nei esame įpratę manyti. Vienas įdomiausių viso tyrimo rezultatų liudija, kad nelaikome savęs nei Rytų, nei Vakarų valstybe. Esame kažkas visiškai savito, bet taip pat ir tarpinio.
Gal galite trumpai pristatyti, kas yra „kalbos konceptas“?
Prof. Irena Smetonienė: Kalbos konceptas yra tam tikras žmogaus susidūrimo su tikrove rezultatas ir išorinio pasaulio interpretacija. Taikant šį etnolingvistinį metodą, pirmiausia yra svarbu, ką žmonės mąsto ar turi galvoje, kai pavartoja žodį. Tai priklauso nuo vietos, laiko ir kitų aplinkybių̨, kalbančiojo ir visos bendruomenės žinių̨, pripažįstamų vertybių̨.
Prof. Kristina Rutkovska: Konceptas yra daug platesnė sąvoka negu žodžio reikšmė ir jo žodyninė definicija. Žodyninė definicija – tai tik koncepto analizės pradžia, tiktai kontūrai, kurie labai išplečiami, kai imamas tirti žodžio vartojimas įvairiuose diskursuose ir kalbos sluoksniuose. Tai daikto ar reiškinio vaizdinys, įsitvirtinęs žmonių sąmonėje, atspindintis visos bendruomenės nuomonę apie jį. Šio vaizdinio niuansai slypi leksikoje, gramatinėse žodžių formose, frazeologijoje, paremijose ir t. t.
Kokių žodžių konceptus tyrėte ir kodėl pasirinkote būtent juos?
Dr. Marius Smetona: Siekėme aptarti vertybinę sistemą, bent jau po kelis konceptus iš skirtingų vertybinių sluoksnių. Vienas iš tokių sluoksnių yra mitologinis, tad iš keturių kosmologinių elementų, nepamiršdamas ir religinės reikšmės, pasirinkau du priešingus: UGNIS ir VANDUO.
K. R.: Aš pasirinkau tirti konceptus NAMAI ir ŠEIMA. Šios abi sąvokos labai artimos viena kitai, dažnai „namai“ yra vadinami „šeima“, o šeima siejama su namais. Toliau gal imčiausi MOTINOS koncepto analizės, nes tai namų ir šeimos ramstis. Juk archajiškoje lietuvių kultūroje moters, motinos vaidmuo šeimoje buvo labai ryškus, o tiriant koncepto struktūrą paliesti seniausius tų sąvokų vaizdinius tiesiog būtina.
M. S.: Dar vienas panašus tirtas konceptas buvo EUROPA. Tai tam tikras „namų“ koncepto išplėtimas, nes Europa ir kultūriniu, ir ekonominiu požiūriu šiais laikais yra tarsi didesni namai.
I. S.: Mane labiausiai domino, kaip žmogus supranta abstraktus ir kokią reikšmę jiems suteikia, tad tyriau GARBĖS ir LAISVĖS konceptus, DARBO koncepto šiuolaikinių diskursų dalį. Įdomu, kad konceptų analizė ne tik išryškino reikšmių kitimą, jų konkurenciją, bet ir iškėlė daug iki šiol nenagrinėtų klausimų.
Ką šie konceptai sako apie dabarties ir senovės lietuvius?
I. S.: Vienas iš iškilusių klausimų – kaip iš tiesų lietuviai suprato ir vertino laisvę. Tekstų analizė parodė, kad laisvės konceptas mūsų sąmonėje keitėsi ir gal netgi ne vieną kartą. Sąvokos formuojasi ir keičiasi priklausomai nuo istorinio, politinio, socialinio ir ekonominio šalies gyvenimo, kol XX a. pagaliau aiškiai atsiskiria žmogaus asmeninė ir visuomeninė laisvės. Šalia laisvės deramą vietą vertybių sistemoje užima ir garbė. Ji, kitaip negu laisvė, turi senas, indoeuropietiškas šaknis, tačiau istorijos vingiuose ir jos suvokimas kito. Garbė ypač susijusi su dora, pasiaukojimu, žmogiškumu, pagarba. Tokios vertybės kaip sąžiningumas, teisingumas, teisėtumas, tolerancija ir tėvynės meilė jungia visas žmogaus ugdymo prielaidas, kurios skatina santaiką, solidarumą̨, kaip taikos ir laisvės nuostatas, pasireiškia per gerumo, kito supratimo, gailestingumo, atlaidumo, artimo meilės, orumo, savigarbos vertybes.
K. R.: Mano ištirti konceptai taip pat rodo, kad lietuviui iki šiol labai svarbios amžinosios vertybės, kad jis rimtai žiūri į savo pareigas, jam būdingos atsakomybės ir doro elgesio taisyklės. Gal atrodys keistai, tačiau kalbos konceptų tyrimas parodė, kad kosmopolitizmas lietuviui yra svetimas. Jis vargina labai stipriai prie savo tėvynės, šeimos, namų prisirišusį žmogų.
M. S.: Ir ne tik kosmopolitiškumas. Kitas įdomus aspektas yra mūsų europietiškumas. Ištirtas konceptas rodo, kad nesame Europa. Esame kažkas savito, kažkas tarpinio tarp Rytų ir Vakarų, tarp Pietų ir Šiaurės.
Ar ketinate tirti ir daugiau kalbos konceptų?
K. R.: Planų turime daug, šiuo metu mes, visi trys monografijos autoriai, vykdome VLKK finansuojamą projektą „Kalba. Tauta. valstybė“ ir tiriame KALBOS, TAUTOS ir VALSTYBĖS konceptus. Mano doktorantės ėmėsi analizuoti jausmų konceptus, vyriškumo konceptualizavimo būdus, tiesos ir melo vietą šiuolaikiniame lietuvių pasaulėvaizdyje ir šių vertybių ištakas bei jų transformacijos mechanizmus.
M. S.: Mano tirti konceptai taip pat parodė keistą situaciją, kad nors Lietuva dažnai pristatoma kaip jūrinė valstybė, o lietuvis dažnai pailsi būtent prie vandens telkinio, tačiau konceptas VANDUO nebeturi senosios prasmės. Galbūt daugiau ypatybių atskleistų JŪROS, EŽERO, UPĖS, TVENKINIO ir kitų vandens telkinių konceptų analizė, galbūt tikrasis vaizdas kaip tik ir slepiasi šių sąvokų supratime.
K. R.: Man taip pat atrodo, kad reikėtų globalaus, visą Lietuvą apimančio tyrimo, kurio metu būtų apibrėžta lietuviškų vertybių konceptų sfera. Ir tik po to turėtų būti atliekami išsamūs esminių sąvokų tyrimai. Pavieniai konceptai yra labai susipynę tarpusavy. Pavyzdžiui, tiriant SVEIKATOS konceptą, ima ryškėti LIGOS, GYVENIMO ir MIRTIES konceptų kontūrai.
I. S.: Visiškai pritariu. Konceptų analizė parodė, kad pasitelkus tinkamą analizės metodą galima pamatyti, kokie dar neatrasti turtai slypi kalboje. Per kalbą pažįstame save, savo aplinką, savo kultūrą ir istoriją. Kalboje užkoduota tai, ką darė, mąstė ir sukūrė mūsų protėviai – visa tai ateina iki mūsų, o mes perduodame ateities kartoms.
Papasakokite plačiau, kaip kilo mintis rengti tokią neįprastą monografiją ir tirti kalbos konceptus.
I. S.: Pirmiausia norėjome atkreipti dėmesį į Lietuvoje dar nepažintus kalbos tyrimo metodus. Liublino universiteto profesorius Jerzy Bartmiński pakvietė mus dalyvauti jo vadovaujamame projekte EUROJOS. Taip susipažinome su Liublino mokyklos sukurtu kognityvinės etnolingvistikos metodu, kurį ir pritaikėme rengdami šią monografiją.
Mūsų atliktas tyrimas įdomus ir tuo, kad tai yra tarpdalykinės disciplinos (etnolingvistikos) objektas, realizuojamas žodžių konceptų analize, per kurią galima pažinti tautos mąstymą ir savitumą. Todėl pasirinkome tyrinėti vertybes, kurias Lietuvoje jau itin plačiai nagrinėjo filosofai, edukologai, tačiau kalbotyros darbų beveik nesama. Džiugu, kad kalbotyros mokslas pagaliau vėl atsigręžė į kalbos turinį, į jo ryšį su kalbančiųjų̨ sąmonę.
Dar vienas nuostabus šio bendradarbiavimo su Liublino universitetu rezultatas – mūsų tyrėjų parengti žodžių konceptai bus publikuojami visuose penkiuose aksiologinio žodyno („Leksykon aksjologiczny Słowian i ich sąsiadów“) tomuose.
Kaip atrodė pats konceptų tyrimo procesas?
M. S.: Pirmiausia tyrėme sisteminius žodynų duomenis: antonimus, sinonimus, žodžio vedinius, nagrinėjome žodžių kolokacijas, frazeologizmus ir patarles. Tačiau tai nereiškia, kad tiesiog peržiūrėjome žodynų pateikiamus žodžių paaiškinimus. Būtina atsižvelgti ir į visus duomenis, esančius žodyno straipsniuose, taip pat į sustabarėjusias kolokacijas, į pavienius žodyno sakinius, atspindinčius žodžio vartojimą̨. Taip pat nagrinėjome įvairių rūšių šiuolaikinius tekstus – daugiausia žiniasklaidos.
I. S.: Tačiau žodynai, senieji raštai ir didžioji literatūros dalis pateikia ankstesnių kartų suvokimą, todėl turėjome surinkti studentų anketų duomenis. Apklausėme humanitarinių ir tiksliųjų mokslų krypčių studentus ir studentes (lygiomis dalimis), užduodami tik vieną klausimą „Kas, tavo manymu, yra tikrojo X esmė?“. Toks klausimo formulavimas leidžia respondentui atsakyti subjektyviai, nesilaikant jokių tipinių įsivaizdavimų ir galvojant apie svarbiausius „X“ bruožus. Tai labiau primena samprotaujamąjį esė, o ne įprastas apklausas.
Studentus pasirinkome dėl kelių priežasčių – šią kartą galima įvairiais aspektais lyginti su kitų kultūrų atstovais, be to, jie tam tikru požiūriu atstovauja visai visuomenei. Studentai paprastai yra ta grupė, kuri dar yra išlaikiusi tėvų, senelių požiūrį, bet jau įgavusi naujų požiūrio aspektų mokykloje, universitete ir, svarbiausia, labiau susijusi su dabartimi, lengviau pasiekia informaciją naudodamasi naujausiomis technologijomis, socialiniais tinklais bei žiniasklaida.
