Respublikonas iš Pietų Karolinos, senatorius ir kandidatas į prezidentus Lindsey Grahamas taps puikiu socialiniu tyrimu Amerikos rinkėjams ir moderniu „pirmuoju“ atstovu, reprezentuojančiu žmonių grupę, į kurią mūsų santuoką aukštinančioje visuomenėje ilgą laiką buvo žiūrima kritiškai: viengungius.
Grahamas niekada nebuvo susituokęs, ir, jei jis bus išrinktas prezidentu, jis bus vos trečiasis JAV prezidentas, postą užėmęs būdamas viengungis. Pirmasis buvo Jamesas Buchananas, niekada taip ir nesusituokęs. Antrasis – Groveris Clevelandas, susituokęs būdamas prezidentu (šiandieniniame pasaulyje, kur kiekvienas politikų žingsnis stebimas pro padidinamąjį stiklą, tai būtų neįmanoma – mat jo išrinktoji buvo 27 metais jaunesnė, be to, jo darbuotoja). Dar keli prezidentais tapusieji buvo našliai, o keli žmonų neteko prezidentaudami (vienas jų, Woodrow Wilson, ilgai nenašlavo ir vedė Edith Bolling Galt tebebūdamas prezidentu).
Šis klausimas jau buvo mestas Grahamui, iš kurio kažkodėl yra tikimasi, kad jis pateiks kažkokios moters, kuri taps pirmąja ponia, vardą. Iš esmės tai yra absurdiška, nes pirmoji ponia (ar – kada nors – pirmasis ponas) neturi jokių nustatytų pareigų; tai tėra asmuo, kurio gyvenimas apsivertė aukštyn kojom tik todėl, kad jie susituokė su žmogumi, kuris tapo prezidentu. Tiesą sakant, šis vaidmuo yra net ribojantis: kad ir kokios nekaltos veiklos pirmoji ponia imtųsi (kaip, pavyzdžiui, Michele Obama kova su vaikų nutukimu), vis tiek atsiras tų, kurie ją už tai sutrins į miltus. Spaudžiamas pateikti atsakymą, Grahamas sakė, kad šias „pareigas“ galėtų užimti jo sesuo arba skirtingi žmonės.
Idealiu atveju, turėdami viengungį prezidentą, turėtume pretekstą daugiau dėmesio atkreipti į antraeilį vaidmenį, kuris mūsų visuomenėje tenka viengungiams. Pirmiausia, tai prielaida, kad šis statusas yra laikinas, nes visi vieniši žmonės būtinai nori susirasti partnerį ir susilaukti vaikų. Paklauskite bet kurio nesusituokusio bičiulio, ypač vyresnio nei 35-erių: jie paliudys, kad visos poros leidžia sau kištis į jų asmeninį gyvenimą, tačiau jie būtų giliai įžeisti ir šokiruoti, jei jų vienišas bičiulis pasiteirautų: „Kaip sekasi santuoka? Vis dar mylitės?“
Viengungiai vestuvių priėmimuose sodinami prie vaikų stalų, o su draugais leisdami laiką vasarnamiuose visada gauna dviaukštes lovas. Jiems taip pat tenka subsidijuoti susituokusių ir vaikų turinčių žmonių „šeimyninius“ sveikatos draudimo planus, kurie vienam šeimos nariui niekada nekainuoja tiek, kiek „asmeninis“ planas vienam žmogui. Kartais susituokę žmonės skundžiasi dėl taip vadinamos „santuokinės baudos“, kai, kai kurių porų atveju, sudėjus dviejų asmenų pajamas, jie atsiduria nepalankesnėje mokestinėje situacijoje nei tuo atveju, jei mokesčius deklaruotų atskirai.
Tačiau vadinti tai bauda yra neteisinga. Jei žmonės gyvena ir elgiasi kaip tam tikros žmogiškos korporacijos, jie privalo būti laikomi atskiru mokestiniu vienetu, o jų algos skaičiuojamos bendrai. Kitaip, susituokę asmenys negalėtų pretenduoti į tam tikras lengvatas, tokias kaip našlio pašalpos ir kitos kompensacijos.
O ir darbe jau seniai nebe tie laikai, kai vaikų turintys asmenys yra laikomi prastesniais (nors motinoms iki šiol kartais darbe kyla nemenkų iššūkių). Vis daugiau įmonių tampa „draugiškomis šeimai“, kas iš tiesų reiškia, jog dirbti vakarais ir savaitgaliais tenka viengungiams ar bent jau bevaikiams. Jus be problemų išleis anksčiau, kad nueitumėte į savo atžalos futbolo rungtynes, tačiau toks lankstumas negalioja viengungio hobiams ir užsiėmimams. Tiesa yra ta, kad susituokusių žmonių socialiniai įsipareigojimai visada yra laikomi rimtesniais ir prasmingesniais nei vienišių.
Viengungiškas gyvenimas gal ir romantizuojamas filmuose, tačiau nei mokesčių įstatymai, nei darbo aplinka šiam gyvenimo būdui nėra palankūs.
Grahamas gal ir nėra kovotojas už viengungių teises, tačiau vien jo kandidatūra primena mums, kad visiškai nebūtina būti susituokusiam, kad būtum rimtai vertinamas ar kad dirbtum rimtą darbą. Tai taip pat priminimas, kad kvaila tikėtis, jog prezidentas ir jo šeima privalo būti tam tikru socialiniu modeliu likusiems šalies piliečiams.
Deja, Grahamo viengungio statusas buvo sumenkintas iki įžeidžiančio ir neišverčiamo apibūdinimo, kurį respublikonas senatorius iš Ilinojaus Markas Kirkas pavartojo, kalbėdamas apie savo kolegą - „bro with no ho“. Kirkas, žinoma, atsiprašė. Tačiau tai mums iliustruoja, kaip svarbu nacionaliniu mastu diskutuoti apie tai, kokį statusą mes suteikiame nesusituokusiems žmonėms ir kaip leidžiame sau apie juos kalbėti.
