Vilkai visuomenės yra laikomi arba siaubą keliančiais pasiutusiais žudikais, arba nuostabiais laukinės gamtos pavyzdžiais. Jie įkvepia baimę vaikų puolimais ir galvijų žudymu, bet taip pat sulaukia susižavėjimo savo stipria, į šeimą orientuota bendruomene ir yra tikro, didingo laukinio žvėries įsikūnijimas.
Tačiau toks kraštutinis požiūris į vilkus yra įsišaknijęs istorijoje, o ne šiuolaikinio gyvenimo realybė. Smarkiai keičiantis Europos ir Šiaurės Amerikos kraštovaizdžiui, atėjo metas persvarstyti tikrąją vilko reikšmę.
Kiek vilkų šiuo metu gyvena Europoje? Vos prieš metus daugelis ekspertų būtų pasakę „tūkstantis“, ir smarkiai prašautų pro šalį.
„Jeigu dabar būtų 8-as dešimtmetis, apie vilką kalbėtume kaip apie nykstančią rūšį“, - sako Johnas Linnellis, Norvegijos gamtos tyrimų instituto Trondheime ir Tarptautinės gamtos draustinių sąjungos Didžiųjų plėšrūnų Europos iniciatyvos narys.
Tačiau per pastaruosius 40 metų vilkai pasiekė neįtikėtiną atsigavimą visame Senajame žemyne. „Šiuo metu kalbame apie 12 000 vilkų Europoje“, - sako Linnellis. Tuo pačiu metu, JAV vilkų populiacija taip pat greitai išaugo, teigia jis.
Tai tikrai yra daugybė vilkų, tad galbūt žmonės pagrįstai baiminasi jų keliamo pavojaus?
„Jeigu pažvelgsime į Europos istoriją, pamatysime tikrai daug įrodymų, kad vilkai per pastaruosius šimtmečius nužudė daugybę žmonių“, - sako Linnellis.
Kaimiškose vietovėse, kuriose tradiciškai buvo auginami galvijai, o juos ganydavo dažniausiai vaikai, vilkai neretai puldinėdavo žmones. „Tai apibūdina didžiąją dalį Europos iki pat XIX a. pabaigos“, - sako Linnellis.
Dar didesnį pavojų keldavo pasiutlige sergantys plėšrūnai. „Per labai ribotą laiko tarpą, pasiutęs vilkas gali nubėgti gana ilgus atstumus ir įkąsti visiems, kas stovi vienoje vietoje pakankamai ilgai, jog būtų užpulti, - sako jis. – Prieš mums sukuriant skiepus nuo pasiutligės, tai buvo mirties nuosprendis.“
Pasaulyje vis dar yra vietų, kur vilkų išpuoliai kelia pavojų žmonėms. Vienas gerai aprašytas atvejis įvyko Indijoje, kur pasiutlige sergantis vilkas per vieną dieną šešiuose kaimuose užpuolė tuziną žmonių. Trys aukos – su „giliomis galvos ir veido žaizdomis“ – mirė.
Prieš kelerius metus panašus incidentas įvyko Turkijoje, kuomet vilkas užpuolė 60-metį vyriškį, sėdėjusį savo sode. Jam pavyko žvėrį pasmaugti, bet prieš tai šis jam įkando. Vyras mirė po savaitės, kaip manoma, nuo pasiutligės.
Tačiau situacija šių dienų Europoje ir Šiaurės Amerikoje yra kiek kitokia. Mes nebeturime vaikų piemenų, o pasiutligė taip pat yra suvaldyta, todėl tikimybė būti užpultam vilko yra nepaprastai maža, teigia Linnellis. Tokiu būdu, kaip visiškas kontrastas demoniškam stereotipui, per pastaruosius 50 metų Vakarų pasaulyje gimė alternatyvus vilko portretas, sustiprinęs supratimą, jog tokie aršūs plėšrūnai gali turėti didelę teigiamą įtaką biologinei įvairovei.
Geriausias būdas visuomenei pristatyti šį, kitokį, vilką, yra per Jeloustouno nacionalinio parko istoriją. 3-ajame dešimtmetyje JAV vyriausybė įsakė išnaikinti visus vilkus šiame gamtos draustinyje, taip ateinančius 70 metų palikdama regioną be vilkų. Tada, 1995-aisiais, po du dešimtmečius trukusių planavimų, gamtosaugininkai pagaliau leido į parką paleisti iš Kanados perkeltus pilkuosius vilkus. Vilkų grąžinimas į draustinį pakeitė Jeloustouno ekologiją.
Akivaizdžiausias ir greičiausias pokytis įvyko briedžių populiacijoje. Prieš vilkų sugrįžimą, ją sudarė apie 16 000 briedžių. 2004-aisiais šis skaičius sumažėjo perpus, iki 8 000. Gal tai ir neatrodo teigiamas dalykas, tačiau galutinis rezultatas yra įspūdingas – sumažėjus augalėdžių briedžių populiacijai, smarkiai suklestėjo tokie saugomi medžiai, kaip gluosnis, drebulė ir tuopa.
Ekosistemos yra sudėtingas dalykas, todėl būtų pernelyg paprasta visus tuos pokyčius priskirti vien tik vilkų grąžinimui. Tačiau yra galybė įrodymų, jog didžiausią pasikeitimą sukėlė būtent staigus šio didingo plėšrūno pasirodymas Jeloustoune. Kaip paaiškėjo, vilkai yra geriausi medžių draugai.
Tad kokia gi ta tiesa apie vilkus? Greičiausiai ji slypi kažkur viduryje tarp demoniško pasakų plėšrūno ir šiuolaikinio laukinės gamtos gyventojo.
„Iššūkis, su kuriuo mes dabar susiduriame, yra perėjimas nuo abiejų šių kraštutinių portretų į viduriuką, kuris nebūtų nei baimė, nei garbinimas“, - teigia Linnellis.
„Vilkai nėra nei demonai, nei šventieji, - sako jis. – Jie paprasčiausiai yra dideli plėšrūnai.“
