Kai Amerikos konsulato darbuotojai kalbasi su žmonėmis, norinčiais aplankyti Jungtines Valstijas, jie tampa savotiškais detektyvais, bandančiais išsiaiškinti tikruosius kiekvieno asmens motyvus. Ar šis prašymo vizai teikėjas iš tiesų nori aplankyti Disneilendą, ar jis planuoja pažeisti vizos terminus ir pasilikti dirbti Jungtinėse Valstijose.
Prašantiesiems vizos tenka pateikti įrodymus, kad jų ketinimai yra tyri; jiems reikia pateikti bankų išrašus, nuosavybės dokumentus ir informaciją apie įdarbinimą, kad parodytų JAV vyriausybei, jog turi pakankamai pinigų išlaikyti save kelionės metu bei turi šeimą ir darbą, laukiančius sugrįžtant. Verslininkui, turinčiam šeimą ir nuosavus namus gimtojoje šalyje lengviau gauti turistinę vizą nei nesusituokusiam bevaikiui asmeniui, neturinčiam darbo ir nekilnojamojo turto. Iš tiesų, skiriant vizas, amerikietiškuose įstatymuose galioja kaltumo prezumpcija: Imigracijos ir tautybės aktas skelbia, kad visi vizos prašytojai yra laikomi turintys „imigracinių ketinimų“, todėl jie privalo įrodyti, kad vis dėlto planuoja sugrįžti namo.
Nerimas, kad turistai gali užsibūti šalyje ilgiau, nei numato jų viza, nekyla be pagrindo. Daugiau nei trečdalis visų nelegalių šalyje esančių imigrantų į šalį atvyko su laikina viza ir namo nebesugrįžo. Tačiau šie žmonės sudaro vos 2 procentus visų, gavusiųjų laikinąsias vizas. Šis perdėtas dėmesys finansinei asmens padėčiai, regis, turi užtikrinti, kad neturtingesni žmonės turėtų mažiau galimybių įkelti koją į Ameriką – tiek vykstantys čia su verslo reikalais, tiek planuojantys paatostogauti.
Nauja Vašingtone veikiančios nevyriausybinės organizacijos „Migracijos politikos institutas“ paskelbta ataskaita rodo, kad šalies ekonominė gerovė yra tiesiogiai susijusi su tuo, ar jos piliečiui bus leidžiama atvykti į Jungtines Valstijas. Tyrimas išsiaiškino, kad šalims, kurios 2006-2013 metais išgyveno didžiausią ekonomikos augimą, smarkiai sumažėjo atmestų prašymų turistinėms ir verslo vizoms gauti. Pavyzdžiui, tiek Vietnamo, tiek Indonezijos BVP per tą laikotarpį paaugo daugiau nei 5 procentais – per tą laiką atmestų šių šalių piliečių prašymų vizoms (verslo ir turistinėms) taip pat drastiškai sumažėjo. Kitos šalys, kurių atveju taip pat pastebėta akivaizdi koreliacija tarp BVP augimo ir daugiau rečiau atmetamų prašymų vizoms gauti yra Brazilija, Malavis ir Lenkija – kaip manoma, greičiausiai todėl, kad jų ekonomikos buvo sąlyginai izoliuotos nuo recesijos, minėtu laikotarpiu apėmusios Jungtines Valstijas.
Nerimas, kad turistai gali užsibūti šalyje ilgiau, nei numato jų viza, nekyla be pagrindo. Daugiau nei trečdalis visų nelegalių šalyje esančių imigrantų į šalį atvyko su laikina viza ir namo nebesugrįžo. Tačiau šie žmonės sudaro vos 2 procentus visų, gavusiųjų laikinąsias vizas.
Analizę atlikęs Valstybės departamento užsienio reikalų pareigūnas Karlas Milleris, šiame tyrime palygino realų BVP augimą su atmetamų prašymų turistinėms ir verslo vizoms (tai pačios populiariausioms trumpalaikės viešnagės vizos, leidžiančios šalyje praleisti iki 6 mėnesių) gauti skaičiumi. Jis aptiko koreliaciją tarp šių dviejų kintamųjų visose 152 jo tirtose šalyse. Į tyrimą nepateko šešios šalys (Šiaurės Korėja, Jamaika, Sirija, Mianmaras, Somalis ir Pietų Sudanas), nes nėra duomenų apie jų BVP.
Tyrimas labai daug atskleidžia apie globalinės ekonomikos dinamiką, nors ir yra ribotas dėl to, kad jame nėra atskiriamos verslo ir turizmo vizos.
Tačiau Milleris taip pat iškėlė prielaidą, kad susirūpinimas dėl nacionalinio saugumo nusveria ekonominius faktorius, kai kalba eina apie asmenų iš Vidurio Rytų ir Užsachario Afrikos prašymų vizoms gauti svarstymą. Pavyzdžiui, smarkiai sustiprėjo Irako, Ganos ir Egipto ekonomikos, tačiau atmetamų vizų prašymų skaičius nesumažėjo.
Milleris sako, kad yra akivaizdu, jog stiprios ekonomikos šalių piliečiai turi daugiau šansų gauti laikinąsias vizas atvykti į Ameriką, nors ir atvykimo šalių ekonomikos svarstymas nėra tiesiogiai įtrauktas į prašymo formą. Kai šalies ekonomika yra stipri, auga ir gyventojų pajamos. „Vizos prašytojui yra lengviau įrodyti, kad jo galimybės namuose yra tokios, kad jis tikrai tenai grįš, – rašo Milleris ataskaitoje. – O kai ekonomika išgyvena rimtą recesiją ar krizę, jam sunkiau įrodyti patikimus ekonominius ryšius su savo šalimi.“
Jei minėtoms augančių ekonomikų šalims pasiseks, jos gali pakliūti į elitinį 35 šalių klubą, kurių piliečiai į JAV gali keliauti be vizos. Kiekvieną kartą, kai kurios nors šalies piliečio prašymas yra patenkinamas, tai iš karto prisideda prie šalies šansų kada nors prisijungti prie bevizio režimo su JAV. Ko gero, ne sutapimas, kad bevizio režimo šalių sąrašą beveik išimtinai sudaro Vakarų Europos šalys – vienos turtingiausių šalių pasaulyje.
