Kaip rašiau prieš kelias savaites, krentančio ir tuojau į žemę sudušiančio Rusijos lėktuvo suktukai tampa vis stipresni, baisesni ir vis labiau pamišę. Įtakingo Rusijos Tyrimų komiteto vadovas Aleksandras Bastrykinas sukurpia gilų nerimą keliantį šizofreniškai-žmogėdrišką straipsnį apie vidaus ir išorės priešus, kuris padarytų „garbę“ ir Stalino laikų prokurorui Andžėjui Višinskiui (priminsiu, kad tarp daugybės „puikių“ Bastrykino pasiūlymų taip pat yra ir raginimas taikyti baudžiamąją atsakomybę už „abejojimą Krymo referendumo rezultatais“ ir naudojimąsi bitkoinais, bei skatinimas griežtai cenzūruoti internetą – beje, visa tai yra nurodoma kaip „atsakomosios priemonės į Vakarų agresiją“). Rusijos „žmogaus teisių priežiūros atsakinguoju asmeniu“ tampa ne šiaip sau koks eilinis baudžiamųjų organų darbuotojas, o policijos generolė Tatjana Moskalkova, pagarsėjusi raginimu Vidaus reikalų ministeriją pervadinti ČK (taip taip, tuo pačiu trumpiniu, kuriais sovietmečiu vadinosi Visos Rusijos Ypatingoji komisija, vykdžiusi terorą prieš savo liaudį, diversijas įvairiose pasaulio valstybėse, naudojusi politines žmogžudystes kaip priemonę savo tikslams įgyvendinti ir dariusi daugybę kitų „žygdarbių“) ir prisiminti visus čekistų darbo metodus.
Represijos stiprėja tiek pačioje Rusijoje, tiek jos okupuotose teritorijose. Štai Rusijoje suimtas dar vienas asmuo (M.Panfilovas) ketverių metų senumo „Bolotnajos aikštės bylos“ rėmuose (jei pamenate, tuomet apie 40 tūkstančių žmonių protestavo prieš Putino inauguraciją – tai buvo ne tik didžiausio masto protestas Rusijoje naujajame tūkstantmetyje, bet ir didžiausia vyriausybės baudžiamoji byla prieš jo dalyvius, ne kartą sulaukusi griežtos kritikos iš tarptautinių žmogaus teisių organizacijų), toliau keliamos naujos bylos už pasisakymus ar dalijimąsi informacija socialiniuose tinkluose, areštuojami pavieniai piketuotojai, vienas po kito nuskamba atvejai, kai aktyvistai ir visuomenininkai yra žiauriai sumušami apsauginių ir „nežinomų asmenų“. Okupuotose teritorijose irgi ne pyragai – galutinai uždrausta Krymo totorių svarbiausio savivaldos organo Medžliso veikla, vis daugėja Krymo totorių areštų ir kratų, žurnalistui Nikolajui Semenai iškelta baudžiamoji byla „už separatizmą“ (t.y. už Krymo aneksijos nepripažinimą), Kerčėje vyksta „mokymai“ pagal pačias blogiausias nacistinių reidų tradicijas, su atsitiktinių praeivių surakinimu antrankiais ir suguldymu „veidu į asfaltą“, o taip vadinamos DLR (Donecko Liaudies Respublikos) mokyklose dalinamos atspausdintos specialios formos įskundimams, nepilnamečiai yra aktyviai verbuojami į ginkluotas vietines gaujas.
Saratovo valstybinio universiteto rektorius Aleksejus Čumanenka pareikalavo apriboti studentų bendravimą su užsieniečiais. Maskvoje nacistiniai kovotojai iš „Nacionalinio išsilaisvinimo judėjimo“ užpuolė istorijos ir žmogaus teisių organizacijos „Memorial“ organizuoto mokyklinio konkurso „Žmogus ir istorija“ laimėtojus ir organizatorius (nukentėjo ir „Memorial“ vadovė Liudmila Ulickaja).
Rusija, neva „pasitraukusi“ iš Sirijos, subombardavo eilinę ligoninę Alepe (o idiotai amerikiečiai ir toliau su Rusija, kaip su lygiaverte partnere, veda derybas dėl „paliaubų“ Sirijoje). Savaime suprantama, „paliaubos rusų stiliumi“ tęsiasi ir Donbase. Ukrainiečių bandymas pasiekti, kad „kovotojai už rusišką dvasingumą“ ugnį nutrauktų bent jau per stačiatikių Velykas, taip pat turėjo nuspėjamą rezultatą (apšaudymų intensyvumas susilpnėjo tik nežymiai, vos kelioms valandoms). Žinoma, tuo pat metu iš Rusijos į Ukrainą ir toliau masiškai vyksta vis nauji tankai, raketsvaidžiai ir amunicija. Kovotojai eilinį kartą užkirto kelią apsikeitimui įkaitais. Rusų maitvanagiai rengia vis naujas provokacijas netoli sienų, NATO lėktuvų ir laivų – jau net geriausias Rusijos draugas Donaldas Trumpas, supratęs, ką nori girdėti rinkėjai, pažadėjo numušti rusų lėktuvus, nors Trumpo pareiškimais negalima tikėti nė per nago juodymą (dar vienas labai iškalbingas faktas – Rusija yra vienintelė „dvidešimtuko“ šalis, kurios gyventojai norėtų, kad Trumpas taptų JAV prezidentu). Pačioje Rusijoje kas mėnesį nukrenta mažiausiai po vieną karinį lėktuvą, o senutės sovietinės raketos vos iš antro bandymo pakyla iš kosmodromo „Raspiločnyj“ (beje, to nelaimingojo kosmodromo statytojas, dar prieš metus teiravęsis Putino, kur gi yra darbininkams vis dar nesumokėtas atlyginimas, šįkart buvo suimtas tiesiog pseudofiurerio „tiesioginės linijos“ su tauta išvakarėse, nors jam ir nebuvo šansų sudalyvauti šiame spektaklyje – o atlyginimai, žinoma, taip ir liko neišmokėti).
Rusija, neva „pasitraukusi“ iš Sirijos, subombardavo eilinę ligoninę Alepe (o idiotai amerikiečiai ir toliau su Rusija, kaip su lygiaverte partnere, veda derybas dėl „paliaubų“ Sirijoje). Savaime suprantama, „paliaubos rusų stiliumi“ tęsiasi ir Donbase.
Na, ir jau savaime suprantama, kad artėjant gegužės 9-ajai, nacizmą nugalėjusioje šalyje kyla vis nauja pergalingumo isterija – kas kartą vis bjauresnė ir vis absurdiškesnė. Dabar į visą šį apgailėtiną karnavalą yra įtraukiami net patys mažiausieji – naujagimiams ir tiems yra siuvamos „raudonarmietiškos uniformos“ (net giliausiu sovietmečiu nieko panašaus niekada nebuvo, nes tada visuomenės zombinimas būdavo pradedamas dar vaikų darželyje, tačiau ne nuo lopšelių). „Rusijos kultūros sostinėje“ Peterburge vyksta dar puikesnės pramogos – cirke demonstruojami šunys, aprengti vokiečių uniformomis. Beje, sovietmečiu (ir ne bet kada, o vykstant Antrajam pasauliniam karui) kažką panašaus buvo sugalvojęs populiarus vaikų poetas Korniejus Čiukovskis: jis perrašė savo populiariąją pasaką „Daktaras Aiskauda“, kur protagonistas Aiskauda – tai Stalinas, o blogiukas Barmalėjus – tai Hitleris. Tačiau net pačiam Stalinui pakako nuovokos suprasti, kad tai yra tikra beskonybė, tad jis šį bandymą griežtai atmetė. Kaip matome, iš šiandieninių Stalino gerbėjų panašaus nuovokumo tikėtis negalima.
Tačiau svarbiausia net ne tai. Tiek jau to tie eiliniai rusų valdžios marazmai ir niekšybės. Baisiausia – visiškas šių žingsnių palaikymas galvijų bandos, kurios net tauta nesiverčia liežuvis pavadinti, tarpe. Nepriklausomai nuo kultūrinio ir išsilavinimo lygio. Rusijos inteligentija (identifikuojama pagal mentalitetą, o ne kaukolės formą) nė kiek ne geresnė nei paskutinis provincijos tamsuolis, visas žinias apie pasaulį gaunantis iš rusų televizijos ir iš pokalbių eilėje prie degtinės. Tiesą sakant, pirmoji net blogesnė, nes iš tamsuolio kaimiečio nieko negalima tikėtis, o juk šitie tai turėtų nors kokį supratimą turėti. Bet jie ne tik neturi supratimo, ne tik neprieštarauja valdžiai, bet net pirmu numeriu veržiasi, kad tik taptų kuo geresniais dabartinės situacijos šalininkais ir rėmėjais. Prieš dvejus metus išplatintas „kultūros grandų“ laiškas, kuriame išreiškiama parama Krymo okupacijai ir prieš Ukrainą nukreiptai agresijai, vos per kelias dienas surinko 500 parašų, neskaičiuojant atskiro Rašytojų sąjungos „sąrašo“. Pasišlykštėtinus antiukrainietiškus pareiškimus pateikė aktorius Olegas Tabakovas, režisierius Markas Zacharovas, aktorius Valentinas Gaftas, animatorius ir režisierius Jurijus Noršteinas bei daugybė kitų net pasaulinio garso menininkų. Kalba eina ne tik apie Ukrainą. Ko vertas, pavyzdžiui, kino režisierius Vladimiras Bortko, kadaise režisavęs „Šuns širdį“, o šiandien – aistringas stalinistas? Arba vienas iš literatūrinių tamsuolių lyderių scenaristas Jurijus Poliakovas, kuris kadaise irgi buvo didelis „perestroikininkas“..? Dabar prie Kremliaus padlaižių būrio prisijungė ir režisierius Andrejus Nekrasovas, kadaise savo dokumentikose demaskavęs FSB vaidmenį teroristiniuose išpuoliuose ir nusikalstamą Rusijos karą prieš Gruziją. Dabar jis „demaskuoja“ teisininką, vyriausybės auditorių Sergejų Magnickį ir išteisina jo žudikus. Koks sutapimas – biudžetiniai pinigai, kurių vagystę atskleidė Magnickis, už tai sumokėjęs lėta smurtine mirtimi kalėjime, išlindo į paviršių per nutekintą informaciją apie Panamos ofšorus...
Reikalas net ne propagandoje, kurią „gerai ir padoriai europietiškai rusų tautai“ bruka iš Marso atskridęs Putinas. Visa toji propaganda yra tokia sėkminga tik todėl, kad ji išreiškia pačią giliausią šios tautos esmę ir svarbiausius siekius. Ši tauta tokia buvo visada, nuo apačios iki viršaus, dar iki Putino ir net iki bolševikų. Ši propaganda amžinam keliaklupsčiautojui, niekšui ir sadistui pasakė: „Taip!!! Tu pagaliau gali būti savimi!“. Didžiausia klaida – priešpastatyti „Putino Rusiją“ ir „Puškino Rusiją“: tai viena ir ta pati Rusija. „Rusijos šmeižikai“, „Juos [už laisvę kovojančius lenkus] reikia pribaigti, ir tai padaryti nedelsiant“, „Ne, aš ne pataikautojas, jei laisva valia carą šlovinu“ – po kuria iš šių Puškino eilučių nepasirašytų Putinas ir jo padlaižiai? Poetas Piotras Viazemskis sukritikavo Puškiną už jo keliaklupsčiavimą, tačiau 1848-aisiais jau pats apsiputojęs garbino „Šventąją Rusią“, pradėjusią revoliuciją Europoje. Ir vakariečių taip dievinamas filosofas Piotras Čadajevas taip pat sureagavo į 1830-ųjų revoliuciją: „Ačiū Dievui, mes nebepriklausome Europai – nuo šios dienos prasideda mūsų dieviška misija“. Apie Fiodorą Tiutčevą ir Fiodorą Dostojevskį aš išvis nekalbu... XX amžius – Aleksandras Blokas su savo „Skitais“, ukrainofobai Michailas Bulgakovas („Baltoji gvardija“) ir Josifas Brodskis („Apie Ukrainos nepriklausomybę“ – ir tai jau1994-aisiais!), jau net nepradedant minėti oficiozinių sovietmečio literatų, nes paprasčiausiai pritrūktų vietos juos visus išvardinti. Apskritai, ar tarp visų rusų klasikų yra nors vienas ne imperialistas ir ne šovinistas? Na, gal nebent Rusijos stačiatikių cerkvės prakeiktas Levas Tolstojus. Dauguma iš jų savo kelią pradėjo būdami laisvi mąstytojai, daugelis jų iš dėkingos Rusijos „gavo su kaupu“, kai kurie emigravo – tačiau visų galas buvo vienodas.
Ne, ponai. Šioje „konservatorijoje“ jau nieko nebepataisysi. Rusija – jau net ne žlugusi valstybė, kas jai dar davė šiokį tokį šansą. Ji – tai žlugę žmonės.
Jurijus Nesterenka
