Kas pasakė, kad rusai nesugeba savo valdžiai pateikti reikalavimų, kovoti ir pasiekti savo? „Verkšlena avys, verkšlena ir nieko nedaro! O mes SURIKOME ir pasiekėme teisingumą – ...“ Prieš iki galo užbaigdamas šią citatą, noriu pasiūlyti jums pažaisti. Pabandykite atspėti, apie ką rašo šis išdidus RUSAS (būtent taip, didžiosiomis raidėmis, virš imperinės juodai-geltonai-baltos vėliavos su dvigalviu ereliu, internetiniame okupuoto Sevastopolio forume save pristato šis pilietis). Tai žinoma, kad ne apie pilietines teises ir politines laisves – nemanau, kad tarp mano skaitytojų dar būtų likę tokių naivuolių. O kadangi reikalas sukasi apie Krymą, rusų okupantų paverstą į juodąją skylę tiesiogine to žodžio prasme, be šviesos (o neretai ir be šildymo ar vandens) ir be prošvaisčių (jei anksčiau gauleiteris Goblinas aiškino, kad elektros tiekimas susitvarkys po „energijos tilto“ pajungimo gruodį – tiesą sakant, po to prasidėjus visai eilei derybų situacija tik pablogėjo – tai dabar jis kalba, kad dabartinė situacija nusitęs „kaip minimum iki gegužės“; bet juk iš tiesų – gegužę pailgėjusių dienų ir atšilusios temperatūros negali atšaukti net Rusija) – tai tikriausiai reiškia, kad surikusiai „ne aviai“, t.y. išdidžiam Sevastopolio gyventojui ir jo kaimynams, pavyko pasiekti, kad į jų namą būtų nepertraukiamai tiekiama elektra? Ogi visiškai priešingai! „... jus šiandien pagaliau atjungia!“ Štai ir citatos pabaiga.
Tokie atvejai toli gražu nėra pavieniai – didžiadvasiai „rusų pasaulio“ fanatikai užpylė Krymo „valdžią“ reikalavimais atjungti elektrą kaimynams. Tai iš esmės ir sudaro visą rusų nacionalinę idėją – „svarbu, kad ne aš karvę turėčiau, o kad kaimyno nudvėstų!“
Istorijoje, be abejo, buvo daugybė okupacinių karų, aneksijų ir ginčytinų teritorijų. Be to, daugeliu atvejų galima ginčytis, kas okupavo svetimą, o kas tiesiog gynė savą, neretai sunku pasakyti, ar okupacija ar aneksija yra vienareikšmiškas blogis. Prie kokios valdžios buvo geriau Elzasui ir Lotaringijai – prancūzų ar vokiečių? Britų kolonizatoriai – progreso šaukliai, nešę civilizaciją į trečiojo pasaulio šalis, ar užkariautojai, naikinę vietinę kultūrą (beje, drauge su tokiais kultūriniais elementais, kaip žudikų thagių sekta Indijoje ar žmogėdrystė Afrikoje ir Naujojoje Zelandijoje)? O ir pati Britanija, išgyvenusi kelis užkariavimus – romėnų, anglosaksų, danų, normandų – kas tenai yra „okupantas“, o kas „okupuotasis“? Kas blogiau – ispanų konkistadorai su visomis inkvizicijos grožybėmis, iš užimtų kolonijų ištisomis flotilėmis gabenę pagrobtą auksą ir kitas gėrybes (tarp kurių buvo ir „pagonių“ meno kūriniai, bet moralės priekaištų dievobaimingi vagys, matyt, nejautė), ar Amerikos čiabuvių civilizacijos su savo „gėlių karais“, kurių vienintelis tikslas buvo nuolatiniai tūkstančių žmonių aukojimai dievams? 1846-1848 metų karas, kurio metu JAV iš Meksikos atėmė beveik pusę teritorijos, buvo neabejotinai okupacinis ir nesąžiningas iš JAV pusės – tačiau iš kurios šalies į kurią dabar legaliais ir nelegaliais būdais plaukia būriai migrantų ir kurioje valstybėje, atitinkamai, yra geriau gyventi?
Net mongolai Ordos laikais sugebėjo ne tik grobstyti ir prievartauti. Vakaruose jų gerumu niekas negalėtų apkaltinti, tačiau Rytuose ne viskas vertinama taip vienareikšmiškai: pavyzdžiui, chano Chubilajaus, Juanio dinastijos Kinijoje pradininko, valdymas buvo daugeliu aspektų labai sėkmingas ir net naudingas Kinijos valstybei. Net naciai okupuotoms šalims nešė ne tik blogį – Austrija ir Sudetai, „sugrąžinti į gimtąjį uostą“, nepradėjo blogiau gyventi, kitoms, ne Wolksdeutsche, tautoms (išskyrus žydus, žinoma), nepaisant visos savaime suprantamos diktatūros ir karinės padėties „kainos“, kasdienis buitinis gyvenimas buvo visai normalus, o iš sovietų valdžios atimtose teritorijose netgi vyko pakankamai akivaizdus progresas – klestėjo smulkusis ir vidutinis verslas, grįžo religijos laisvė, nacionalinei kultūrai naciai irgi netrukdė gyvuoti: veikė teatrai ir mokymo įstaigos, žmonėms nebuvo draudžiama kalbėti ir dainuoti savo gimtąja kalba.
Ir tiktai vienintelė Rusija per visą savo savarankiškos valstybės gyvavimo istoriją (nuo tada, kai 1480 m. atsiskyrė nuo Ordos) ne tik kad VISADA buvo užkariautoja, bet ir išskirtinai įžūli ir niekšinga užkariautoja, nuolatos pažeidusi visus susitarimus ir laužiusi visus pažadus. Visus karus, kuriuose dalyvavo (nors tinkamesnis žodis šiuo atveju būtų „pradėjo“) Rusija, galima suskirstyti į tris kategorijas: tiesioginė agresija (savarankiškai arba sąjungoje su kitomis šalimis), ankstesnės agresijos metu užgrobtos teritorijos apsauga, kai teisėti teritorijos savininkai bando susigrąžinti ją, ir karai, kuriuose oficialiai pirmoji puolimą pradėjo kita pusė, tačiau kariniai Rusijos veiksmai tiesiog nepaliko jai kitos išeities (šiai kategorijai priklauso ir abu taip vadinami „Tėvynės“ karai – Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai).
Nereikia pamiršti, kad Vladimiras Putinas – tai ne liga, o jos simptomas. Tačiau šis simptomas yra labai vienareikšmiškas. Per amžius su kvailu beprasmiškumu į pasaulį plintanti Rusija – tai vėžys.
Bet dar svarbiau tai, kad skirtingai nuo mano prieš tai išvardintų nevienareikšmiškų pavyzdžių, Rusija jėga arba apgaule prijungtoms teritorijoms nešė tik blogį. Baudžiava arba sovietinė vergystė, nacionalinės kultūros naikinimas, tiesioginis genocidas. Genocidas vykdytas daugeliui, nuo Kaukazo iki „broliškų“ Baltarusijos ir Ukrainos tautų – ir tai daryta, vėlgi, ne tik pastaruosius šimtą metų. 1654-1667 metų Maskvos inicijuotame kare, kurį lydėjo net ir šiandienai labai tinkami lozungai (buvo aiškinama, kad Maskva siekia „apsaugoti brolius stačiatikius“ nuo „lenkų priespaudos“), žuvo PUSĖ baltarusių tautos. Kam ir kada Rusija „nešė civilizaciją“? Senajai Rusiai-Ukrainai, kurioje jau tais laikais veikė universitetai ir kurios miestai turėjo Magdeburgo teises? Hanzos miestui Naugardui? (Iš tiesų naugardiečiai buvo ne rusai, o atskiras slavų etnosas, kurį sunaikino okupantai). Gruzijai, dar IV amžiuje priėmusiai krikščionybę ir turėjusiai savo raštą jau tuomet, kai rusai dar tebesiskolino dalį rašmenų iš graikų, dalį iš bulgarų, o taip pat tiurkų ir finougrų? Išsivysčiusioms senosioms Vidurio Azijos kultūroms (dar ir šiandien Rusijoje stovi iškilaus uzbekų astronomo Ulugbeko vardu pavadinta observatorija, bet turbūt rusai rastų kokį nors absurdišką paaiškinimą, kodėl buvo taip pagerbtas okupuotos šalies atstovas), kurios, atėjus Rusijos valdžiai, ilgainiui buvo paverstos rusų taip niekinamomis „čiurkomis“?
Dar daugiau – skirtingai nuo kitų imperijų, nuo rusų užkariavimų naudos nebuvo niekam: nei užkariautiesiems, nei užkariautojams. Visiems visada būdavo tik blogiau – ar prie caro, ar prie generalinio sekretoriaus, ar dabar.
Ir praeityje Rusijos pasiekimai apsiribojo kankinimais, kalėjimais, mirtimis. Nes, pasirodo, pasikapsčius giliau, visi kiti teigiami pasiekimai – tai ne rusų pasiekimai. 1886 metais Rusijoje (praėjus cenzūrą, tad galime būti tikri, jog tai ne „rusofobiški mitai“) buvo publikuotas J.P. Karnovičiaus darbas „Kilmės ir titulai Rusijoje bei kitažemių susijungimas su rusais“ (šią studiją galima rasti ir internete). Autorius išanalizavo visų iškilių rusų genealogiją – grynakraujis rusas pasirodė esantis tiktai Lomonosovas. O ir jis, nuo savęs pridursiu, buvo paprasčiausias šunuodegautojas caro dvariškis, kurio moksliniai pasiekimai didžiąja dalimi buvo „pasiskolinti“ iš Vakarų. Ar nuo to laiko prie jo prisijungė dar nors vienas grynakraujis, aš nežinau, tačiau labai abejoju. Juk ir plačiai išgirtas raketas Lomonosovo vardo institutui gamino ukrainietis Koroliovas (per stebuklą nenužudytas rusiškame GULAG’e), remdamasis vokiečio fon Brauno darbais. O šiandien, likęs be savo ukrainiečių partnerių, rusų kosmoaviacijos filialas atrodo, švelniai tariant, labai niūriai.
Ir šiandien Rusijoje negali būti jokių pasiekimų – net okupacijų ir užgrobimų kaina. Ji yra ne kas kita kaip vien tik grynasis blogis bei kvailas ir barbariškas naikinimas to, ką sukūrė kitos kultūros ir civilizacijos. Pavyzdžiui, vien tik Luhanske okupantai jau spėjo sunaikinti ne mažiau kaip 16 stambiausių gamyklų, kurių maždaug pusę supjaustė metalo laužui. Tas pats nutiko ir su Donecko pramone bei šachtomis. O vis giliau į postapokaliptinį pasaulį klimpstančiame Kryme vandalai naikina paminklus, praėjusiu šventiniu laikotarpiu buvo griežtai uždraustos tradicinės ukrainiečių kalėdinės giesmės bei gresia baudos ir bausmės už bet kokius ukrainietiškus užrašus ar ženklus (taip, šiandieniniai rusai perspjovė net XX amžiaus vokiečių nacius).
Nors mūsų žiniasklaidoje nuolat pasirodo vis naujų faktų apie tragišką Rusijos padėtį ir jos vadovo veiksmų absurdą, kenkiantį ne tik kitiems, bet ir pačiai šaliai, tačiau tai tik ašaros – visi suprantame, kad tikroji tiesa yra kur kas baisesnė. Ir apskritai, kalba eina ne tik apie Rusijos vadovą. Nereikia pamiršti, kad Vladimiras Putinas – tai ne liga, o jos simptomas. Tačiau šis simptomas yra labai vienareikšmiškas. Per amžius su kvailu beprasmiškumu į pasaulį plintanti Rusija – tai vėžys. O dabar jis pasiekė paskutiniąją savo stadiją.
Jurijus Nesterenka
#Rusija
