Gimusi su keliautojos dvasia, amerikiečių fotožurnalistė Alison Wright klajoja po visą pasaulį, kad įamžintų savo aplankytas vietas ir žmones. „Planeta kartais atrodo tokia plati, kad jos kone neįmanoma suvokti, - sako ji. – Bet kai pagauni kieno nors slaptą žvilgtelėjimą ar visa žinantį žvilgsnį, to žmogaus situacija tampa bendra patirtimi, asmeniniu tarpusavio ryšiu. Kai žmogaus akys spindi orumu, noru būti įvertintam, nesvarbu, kokia bebūtų jo situacija, būtent tokios akys mus įtraukia.“

„Aistrą kelionėms pasigavau dar būdama mamos pilve. Ji buvo „Pan Am“ skrydžių palydovė, todėl keliavau nuo pat kūdikystės. Dievindavau lėktuvų kuro kvapą. Savo pirmąjį fotoaparatą gavau per 10-ąjį gimtadienį ir iškart įsimylėjau fotografiją. Tai padėjo man įveikti įgimtą drovumą. Vėliau, jau vidurinėje mokykloje, mokytoja supažindino mane su terminu „fotožurnalizmas“ ir nuo 15-os žinojau, kuo noriu būti. Dabar keliauju po tolimiausius planetos kampelius. Žmonijos keistenybės man visada bus įdomios, bet labiausiai mane įkvepia žmogaus veido jausminis grožis ir elegancija, kad ir koks skirtingas ir įvairus tas veidas būtų“, - pasakoja ji.

Štai keli mėgstamiausi 2013 m. „National Geographic“ metų keliautojos pasaulio kampeliai.

Afganistanas

„Kai pradedu galvoti apie mėgstamiausias aplankytas vietas, visuomet prisimenu šio krašto žmones. Keliaujant iš didžiųjų miestų gilyn į kaimus, sutiktos moterys pridengdavo man veidą burkomis. Tačiau patogiai įsitaisius palapinėse, jos mane išbučiuodavo ir padėkodavo, kad esu čia. Labai dažnai būdavau kviečiama pas jas į namus, kur mes slapta pasidalindavome puodeliu kardamono arbatos. Kiekvienas penktadienis, musulmonų maldos diena, visiems yra išeiginė. Greitai sužinojau, kur tą dieną eina Kabulo moterys: į mažytį, nesutvarkytą parkelį, kuris yra šventa moterų vieta. Ten nebelieka skarų ir burkų. Moterys pasipuošia ryškiaspalvėmis suknelėmis, nusilakuoja savo ilgus nagus, išsitraukia sunkius papuošalus. Jos atsineša užkandžių, išsitraukia tambūrinus, šoka ir tiesiog plepa tarpusavyje. Jos keičiasi makiažu ir grožio patarimais. Jaunesnės merginos išreiškia save drabužiais, kurių niekuomet nedrįstų vilkėti viešumoje: siaurais džinsais ir palaidinukėmis, paleistais plaukais. Afganistanas yra be galo graži šalis ir aš visada stengiuosi atskleisti jos veidą už karo zonos ribų.“

Etiopija

„Etiopija yra kraštutinumų šalis. Omo slėnyje, UNESCO pasaulio paveldo vietoje, unikaliose gentyse gyvena daugiau nei 200 000 žmonių. Kiekviena tų genčių turi savo kostiumus, tradicijas ir kalbas. Pastebėjau, kad ne tik tose gentyse, bet ir kitur – tiek karo nusiaubtame Afganistane, tiek Haityje po pražūtingo žemės drebėjimo – žmonės šiltai man atveria savo namų duris ir širdis. Neretai tie žmonės, kurie dalintis gali mažiausiai, tai daro nuoširdžiausiai.“
Šventikas Etiopijoje pradeda Timkat festivalį[/caption]
Kinija

„Fotografavau seriją knygų vienam „National Geographic“ projektui, todėl daug laiko praleidau Kinijoje. Dievinu knygų projektus, nes jie man suteikia daugiau progų ištyrinėti šalį giliau. Nuo senovinio Šilko kelio iki miestų, kurių populiacija gali varžytis su Niujorko – Kinija yra nepaprastai įvairi ir absoliučiai milžiniška šalis, kad ją būtų galima lengvai aprašyti. Tai sukuria tam tikrų kliūčių. Nors turėjau vertėją, kalbos barjeras kartais taip ir likdavo neįveiktas. Kartą nesuspėjau į traukinį viename Kinijos kaimelyje, ir, pamiršusi visą išdidumą, ėmiau šaukti – „Ar kas nors čia kalba angliškai?“. Prie manęs priėjo jauna drovi porelė ir pasakė, kad šiek tiek kalba angliškai. Iš pradžių jie padarė tuziną mano nuotraukų savo „Facebook“ puslapiui (kas yra būtinas reikalavimas kone kiekvienam pokalbiui Kinijoje), o tada padėjo man nusipirkti naują bilietą ir paliko savo telefono numerį, jeigu man dar kada reikėtų pagalbos. Ir man jos reikėjo. Dažnai. Šis planas man taip patiko, kad keliaudama po šią plačią šalį aš susirinkau daugybę numerių iš geraširdžių žmonių. „Sveiki, čia Alison. Mes susitikome taksi stotelėje. Gal galėtumėte pasakyti šiam padavėjui, kad aš norėčiau garuose virtų, o ne keptų koldūnų?“. Tokiu būdu susiradau daugybę naujų draugų ir įgavau naujos kantrybės su turistais, kurie mane kartais užkalbina Niujorke. Ir kartais aš palieku jiems savo telefono numerį.“

Vienas dalykas, kurį išmokau per daugybę keliavimo metų, yra tas, kad nepaisant to, kaip skirtingai mes atrodytume, iš esmės turime tuos pačius universalius troškimus ir rūpesčius. Mūsų poreikiai labai paprasti: mylėti ir būti mylimiems, būti naudingiems visuomenei, turėti pakankamai maisto, kad išgyventume, bei užsitikrinti saugumą sau, savo šeimoms ir vaikams.

Nepalas

„Laikau Nepalą savo dvasiniais namais, ir dalelė manęs amžinai gyvens Azijoje. Jaunystėje dirbau laikraščiui, kai UNICEF man pasiūlė tris savaites praleisti Nepale. Kai tik atvykau, pajutau nepaprastą ryšį su šiuo mažu Himalajų brangakmeniu. Grįžau tik po daugiau nei ketverių metų, ir dar ir dabar turiu ten namą, be to, esu įkūrusi labdaros fondą „Faces of Hope“, kuris visame pasaulyje remia vaikų ir moterų teises. Kaskart, kai ten vykstu, jaučiuosi lyg grįžčiau namo. Taip pat jau 25-erius metus dokumentuoju tibetiečių gyvenimą tremtyje. Nuo pat 1959 m. sukilimo, apie 130 000 ištremtų tibetiečių kovoja už teisę išsaugoti savo unikalią kultūrą ir tapatybę, atstatydami savo gyvenimus Tibeto pabėgėlių stovyklose Indijoje ir Nepale. Šiuo atžvilgiu, jiems pavyko ne tik išgyventi, bet ir atkurti savo Tibetą – kai kada netgi labiau nei tibetiečiams jų okupuotoje tėvynėje.“

Kuba

„Kuboje, šalyje be didesnių technologinių pramogų, gyvenimo spalvos išsilieja į gatves. Dienos pabaigoje vyrai susirenka gatvėse žaisti triukšmingo domino žaidimo. Paaugliai mokosi žingsnelių būsimai kvinseaneros šventei, kol moterys liežuvauja ir rodo savo kūdikius. Ant kiekvieno gatvės kampo vaikai linksminasi žaisdami beisbolą su lazdomis ir senais butelių kamšteliais. Havanoje didžioji dalis vietinio socialinio gyvenimo vyksta aplink šimtametę Malecóno sieną. Pagrindinė jos užduotis buvo apsaugoti miestą nuo kylančio jūros lygio, bet dabar ji tapo žvejų rojumi, įsimylėjėlių užuovėja ir draugų susitikimų vieta.“
Kubos jaunuoliai linksminasi šokinėdami į vandenį[/caption]
Japonija

„Kaskart, kai apsilankau Japonijoje, ji mane pasitinka nepaprastai artistiškais vaizdais – nuo maisto iki suknelių ir kraštovaizdžio. Kartą Kiote mane pakvietė įžengti į paslaptingą geišų pasaulį ir praleisti laiko su merginomis, joms ruošiantis vakarui. Jos be pertraukos mokosi metų metus, studijuodamos tokius menus kaip šokiai, muzika ir poezija. Dažydamos veidus, jos palieka dalelę nenudažyto sprando – tradicinėje japonų estetikoje labiausiai gundanti moters kūno dalis yra jos kaklo linkis. Tai kultūra, visada randanti grožį pačiose netikėčiausiose vietose.“

Tibetas

„Tibetas mane traukia nuo pat vaikystės. Keliavau ten dešimtis kartų – giliai į šalies vidų, paskui klajoklius. Fotografavimas ir interviu tapo mano vizualinės antropologijos bakalauro ir kelių knygų tema. Dabar, nykstant klajokliškam gyvenimo būdui ir vyriausybei prievarta išvarant klajoklius į miestus ir miestelius, pasikeitė net ir tolimiausios rytinės Tibeto vietovės. Gali būti, kad regime Tibeto klajoklių gyvenimo pabaigą. Jų turtas yra matuojamas galvijais, tačiau Kinija siekia užgniaužti Tibeto šimtmečių senumo jakų ir avių ganymo tradiciją, pakalnes aptveriant tvoromis, kad gyvūnai negalėtų laisvai ganytis. Vyriausybė tvirtina, kad šie gyvūnai naikina žolę, nors iš tiesų būtent jie apsaugo dirvą. Jie yra priversti palikti vienintelį gyvenimą, kurį žino, palikti savo kilnojamas jako kailio palapines, ir persikelti į miestus, kur jie neturi jokių pragyvenimo įgūdžių. Nykstant klajokliams, išnyks visa Tibeto kultūra.“

Indija

„Aukso šventykla Pundžabe, Indijoje yra švenčiausia sikų maldos vieta ir viso pasaulio tikinčiųjų piligriminės kelionės centras. Sikų dosnumo filosofija lemia, kad jie yra vieni švelniausių ir geraširdiškiausių žmonių, kokius tik sutikau Indijoje. Piligrimai apsivalo švęstu vandeniu; vyrai atsargiai pririša savo apeiginius durklus prie turbanų, kol moterys kukliai maudosi už širmos. Vienas dalykas, kurį išmokau per daugybę keliavimo metų, yra tas, kad nepaisant to, kaip skirtingai mes atrodytume, iš esmės turime tuos pačius universalius troškimus ir rūpesčius. Mūsų poreikiai labai paprasti: mylėti ir būti mylimiems, būti naudingiems visuomenei, turėti pakankamai maisto, kad išgyventume, bei užsitikrinti saugumą sau, savo šeimoms ir vaikams.“