...Už stalo sėdi šerifas. Po vieną deda šovinius į revolverio būgną, rankove blizgina žvaigždę ir galvoja, kad su rytiniame upės krante esančiu miesteliu reikia kažką daryti. Tas miestelis, viena vertus, tiesiogiai į šerifo jurisdikciją nepatenka, tačiau problema ta, kad jame apskritai nėra savos policijos, o tik kelios tarpusavyje kovojančios gaujos. Tiesa, viena iš jų save vadina „policija“, o jos vadas net nešioja iš konservų dėžutės išpjautą žvaigždę – tačiau jie yra kone blogiausi niekšai iš visų, žiaurumu nusileidžiantys tik dar vienai gaujai. Miestelio pakraščio gyventojų likučiai nuo tokio gyvenimo, žinoma, bėga, o vis didesnis jų skaičius traukia būtent čia, į vakarų krantą. Pakeliui prie jų jungiasi elgetos ir valkatos iš visų aplinkinių dykynės vietų, o taip pat ir tų pačių gaujų eiliniai nariai. Ir tai jau tampa šerifo problema. Šerifo, kuris tenorėjo ramiai atidirbti paskutinius iki pensijos likusius metus...
Ir štai su griausmu atidaromos durys, o į šerifo kabinetą įsiveržia pačios gausiausios gaujos apylinkėje vadas (nesusipainiokite – pačios gausiausios, bet ne pačios galingiausios, nors kai kurie tai iki šiol painioja) ir pareiškia: „Klausyk, jūs ten tuos „IS“-ininkus norite sutvarkyti... Mes irgi įsitraukėm. Tad dabar suderinkim veiksmus, kad mūsų ir jūsų vyrukai vieni kitų nenugalabytų.“
Teisingiausias veiksmas būtų nedelsiant suimti įžūlųjį banditą, kuriam jau seniai reikėjo ruošti kartuves. Tačiau, visų pirma, nors visi aplinkui ir žino, kad jis yra nusikaltėlis ir žudikas, tačiau orderis jo areštui neišduotas iki šiol. Kodėl taip yra? Jei į šį klausimą bandysime atsakyti iš juridinės perspektyvos, tai atsakymas būtų „velniai žino“. Juk visus savo nusikaltimus jis daro vidury baltos dienos, tūkstančių liudininkų akivaizdoje, su nesuvokiamu įžūlumu – pavyzdžiui, apvogęs banką, jis ne sprunka iš nusikaltimo vietos su pinigais, o įsikuria ten su savo gauja, pareiškęs, kad tai dabar yra jo namai, ir, apskritai, tai visada buvo jo namai. O jei atsakysime iš esmės – taip yra todėl, kad gauja vis dėlto stambi, ginklų turi pakankamai (nesvarbu, kad kai kurie gerokai parūdiję), o šerifui liko vos metai iki pensijos. O prieš metus jam iki pensijos buvo likę dveji metai ir taip toliau. Na, o karjeros pradžioje (kai gauja jau rimtai savivaliavo), jis buvo jaunas ir nepatyręs. Patys suprantate, pasiteisinimą visada galima atrasti. Maža to, kai kurie jo miesto prekybininkai mielai iš gaujos vado perka vogtas gėrybes – taip, jie smerkia jį už žudynes, tačiau juk verslas yra verslas.
O, visų antra, kas blogo tame, kad vieni banditai pašaudys kitus, o šerifas ir jo žmonės pastovės nuošalyje, stebėdami, kas vyksta? Juo labiau, kad šie patys veržiasi lįsti po kulkomis?
Tai apsvarstęs šerifas sutinka, o į tiesiogines bandito užuominas apie amnestiją už ankstesnius nusikaltimus mainais už šią pagalbą, atsako – čia jau kaip susitarsi su nukentėjusiaisiais. Banditas patenkintas pritariamai linksi galva, nes visi puikiai žino, kaip jis moka „susitarti su nukentėjusiais“, ypač kai jam padeda šaudyti vengiantis šerifas ir prekeiviai, suinteresuoti vogtų prekių įsigijimu.
Problema ta, kad taip jis tariasi su visais: ne tik su tais, kuriuos gali sau leisti gąsdinti, tačiau ir su tais, kurių jam geriau būtų nepykdyti. Nes, kaip aš jau ne kartą pabrėžiau, jis yra ne tik niekšas, nenaudėlis ir patologinis melagis – jis dar ir idiotas.
Apskritai, pastaruosius šimtą metų likimas saugo žmoniją, kompensuodamas Vakarų lyderių bailumą ir silpnumą jų priešininkų kvailumu. Pavyzdžiui, Stalinas buvo nė kiek ne protingesnis už savo dabartinį botoksinį pasekėją. Savo neišmatuojamu godumu jis atstūmė nuo savęs Vokietiją, privertęs Hitlerį pradėti prevencinį puolimą. O juk jei lenkų krauju sutvirtintas nacių-sovietų aljansas (dviejų totalitarinių režimų sąjunga yra kur kas logiškesnė ir natūralesnė nei antihitleristinė koalicija) nebūtų užsibaigęs 1941 metais, tai jis galėjo pražudyti jei ir ne visą laisvąjį pasaulį, tai bent jau visą Europą. Ruošdamasis pasauliniam karui, Stalinas teroro pagalba paliko armiją be vadovų ir privedė tautą prie to, kad raudonarmiečiai milijonais bėgo į priešų nelaisvę (tačiau čia jį išgelbėjo šia palankia situacija nesugebėjusio pasinaudoti Hitlerio kvailumas). Agresija prieš Suomiją ir Rumuniją pastūmėjo šias, anksčiau neutraliomis buvusias šalis, į Vokietijos pusę. Beje, Suomiją – net dukart! (antrasis SSSR puolimas prieš Suomiją vyko iš karto prasidėjus sovietų-vokiečių karui, kai naujas priešas buvo tai, ko sovietams reikėjo mažiausiai; viena iš šios „išmintingos“ strategijos rezultatų buvo žymioji Leningrado blokada). Tačiau Stalinas galėjo sau leisti už savo kvailumą mokėti dešimtimis milijonų gyvybių (būtent taip – skaitlingumu, o ne gebėjimais – jis pasiekė visas savo pergales, kurios paaiškėjo esą kur kas kuklesnės, nei jis svajojo). Putinas tokių rezervų neturi.
Kol Kremliaus propagandinis aparatas po kiekvienos Putino kvailystės kartoja mantrą, kaip jis „visus apžaidė“, kokie iš tiesų yra jo užsienio politikos rezultatai? Prie Jelcino Rusija buvo priimta į G8, prie Putino – išspirta. Putinas labai nenorėjo NATO plėtros ir stiprėjimo, ypač arti Rusijos sienų – NATO stiprėja, o sparčiausiai būtent tame regione, ir tai vyksta paties Putino veiksmų dėka. Putinas norėjo buvusias kolonijas pritraukti prie Rusijos ir neleisti jų į Vakarus, tačiau dabar net tos šalys, kurios rusus laikė savo broliais (be jokių kabučių), veržiasi į Vakarus ir svajoja išvysti Rusiją karste. Putinas užgrobė (būdamas Medvedevo viceprezidentu) Abchaziją ir Pietų Osetiją – ir visam laikui prarado Gruziją, užgrobė Krymą – ir visam laikui prarado Ukrainą; jis „visus apžaidė“, kaip šachmatininkas, atidavęs rikį ir bokštą už porą pėstininkų (jau nekalbant apie tai, kad sunkumų slegiamos užgrobtos teritorijos yra didžiulė našta šalies biudžetui, o jas anksčiau ar vėliau teks grąžinti). Net jo prisiekęs draugas Lukašenka jau ne pirmą kartą pliaukštelėjo Putinui skambų antausį, pareiškęs, kad „pirmą kartą girdi“ apie rusų aviacinę bazę Baltarusijoje, apie kurios sukūrimą Kremlius jau buvo spėjęs pompastiškai pranešti. Putinas nuosekliai rėmė (daugiausiai morališkai) visus arabų diktatorius nuo Huseino iki Gadafio – kur jie dabar? Putinas „pamoką išmoko“ – Janukovyčių palaikė jau su kovotojais (nors tai neigė) ir ekstremalia propaganda. Rezultatas gerai žinomas.
Netekęs partijos „Janukovyčius“, Putinas tuoj pat įkūrė kruviną partiją „Naujoji Rusija“, kurios gėdingą baigtį mes stebime šiuo metu. Net nepaisant to, kad Ukraina nesiėmė jėga vaduoti savo žemių, išsaugoti užgrobto Donbaso lopinėlio (o juk norėjo „nueiti iki Dnepro“!), Rusijai jėgų pritrūko, o dabar yra ieškoma kelių susijungti kiek galima mažiau gėdingai. Putinas ir vėl „išmoko pamoką“ ir puolė palaikyti Assado, jau atvirai panaudodamas karinę galią. Galutinį rezultatą jau dabar galima bandyti nuspėti.
Kas pasiekta per pirmąją Rusijos veiksmų Sirijoje (kuriais buvo siekiama lengvatų iš Vakarų) savaitę? Jau pirmąją dieną – antpuoliai prieš taikius gyventojus ir dešimtys aukų; viskas, kuo Rusija kaltino Ukrainą Donbase ir JAV Irake bei Libijoje, pasirodė tinką (kaip visada!) jai pačiai. Iš 60 oro antpuolių – vos 1-2 prieš IS, o visi kiti – prieš taikius gyventojus ir jėgas, kurias palaiko Vakarai ir Saudo Arabija. Žinoma, po to sekė griežta JAV, NATO ir Saudo Arabijos kritika. Arabiškame internete pradėjo sparčiai plisti raktažodis „rusų naciai žudo sirų vaikus“, visas būrys sunitų lyderių skelbia Rusijai džihadą (o pačioje Rusijoje sunitų vos ne daugiau nei visoje Sirijoje). Dar daugiau – juk reikės apsipykti ir su Turkija!
Tuo metu Rusijoje – priešingai pasaulinėms tendencijoms! – auga skurstančiųjų skaičius, o vyriausybė palaiko Specialiųjų tarnybų įstatymą, garantuojantį įslaptintus duomenis apie nekilnojamojo turto, lėktuvų ir jachtų savininkus. Kaip mačiau komentuojant viename interneto forume: jei Buratinas yra pats sau priešas, kam jam tuomet Karabasas?
Jurijus Nesterenka
