Rugsėjo 14-ąją Rašytojų namuose vyko kun. Miroslavo Danio ir Vydūno brolio dukraitės Britos Storost rūpesčiu ir pastangomis Vokietijos leidyklos „LitVerlag“ išleisto ir šiųmetinėje Leipcigo knygų mugėje pristatyto garsaus jo veikalo „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“ („Sieben Hundert Jahre deutsch–litauischer Beziehungen“) pristatymas. Šiemet sueina 85 metai nuo veikalo sukūrimo ir pirmojo leidimo.
2018 m. švęsime Vydūno gimimo 150-metį, jį pagerbsime valstybiniu mastu. Įgyvendinus Vyriausybės parengtą renginių bei atliktinų darbų programą, galėsime skaityti naujai išleistus Vydūno raštų tomus, leidinius apie jį, įstabųjį kūrėją pagerbsime prie jam iškilusių paminklų, regėsime jo vardu pavadintas gatves, alėjas, bibliotekas, būsime aplankę sukaktuvines parodas, būsime pabuvoję iškilminguose minėjimuose, koncertuose, spektakliuose, konferencijose.
Rašytojų klubo ir Vydūno draugijos organizuotame vakare, skirtame jubiliejiniams Vydūno metams, dalyvavo knygos leidimo koordinatorius, Vydūno draugijos garbės narys kunigas M. Danys, Vydūno draugijos garbės pirmininkas dr. Vacys Bagdonavičius, Mažosios Lietuvos istorijos tyrėjas dr. Algirdas Matulevičius, prof. Vytautas Landsbergis, vertėja Irena Tumavičiūtė, Vydūno draugijos dainininkai (vadovė Eglė Burkšaitytė), tie, kuriems rūpi literatūrinio ir dvasinio Vydūno palikimo sklaida. Renginį vedė prof. Domas Kaunas.
Vydūno draugijos pirmininkas V. Bagdonavičius pasidžiaugė, jog artėja Vydūno sukaktuviniai metai, pasitinkama knyga taip pat sukaktuvinė.
„Ši knyga Vydūno kūrybinėje biografijoje yra ypatinga savo likimu, savo misija ir savo vaidmeniu, - kalbėjo V. Bagdonavičius. - Knygos pavadinimas irgi daug ką pasako: vokiečių ir lietuvių santykiai per septynis šimtmečius. Vydūnas nusprendžia tarti savo žodį, nes kryžiuočių palikuonys įrodinėjo, kad senieji gyventojai lietuviai į šitą kraštą neturi jokių istorinių moralinių teisių.“
„Vydūnas ėmėsi drąsaus žygio pasakyti tikrą tiesą. Ta knyga negalėjo nepatekti tuometinės valdžios dėmesin, ir netrukus buvo konfiskuota. Laimei, vokiečių valdžia pastebėjo tiktai praėjus metams ar pusantrų, ir ta knyga spėjo šiek tiek išplisti. Bet, deja, ir mūsų pačių tautiečių supratimas buvo ribotas, ta knyga traktuota kaip pataikaujanti vokiečiams, todėl, kad kalbama apie vokiečių aukštą kultūrą ir apie tą priedermę lietuvių tautai, kad tautos gyvens taikiai, kad dabar yra istorinis išbandymas, tautos turi gyventi praturtindamos viena kitą. Vydūnas šioje knygoje išreiškė skausmą ne tik dėl persekiojimo savo tautiečių, bet ir dėl didžiosios vokiečių tautos“, - kalbėjo V. Bagdonavičius.
Knygos leidimo koordinatorius, Vydūno draugijos garbės narys kunigas M. Danys kalbėjo, jog „knygą, kurią mes teikiam skaitytojams, vokiečiams kadaise net nebuvo leista skaityti, ji galėjo būti išbraukta iš žmonių kultūrinio lobyno. Ji nėra nei politiška, nei antivalstybinė, bet visą tiražą nacionalsocialistai konfiskavo ir sunaikino, liko tik keletas egzempliorių. Tai lietuvių tautos šauklys, kuriam labiausiai rūpėjo tautotyra, kuris rinko mitus, pasakas, misterijas, dainas ir norėjo išgelbėti nuo sunykimo. Vydūnas gilinosi į vokiečių kultūrą, ypač į klasikinę literatūrą, muziką ir filosofiją. Dar mokytojaudamas, jis laisvu klausytoju klausėsi daug paskaitų universitetuose, jam visą gyvenimą buvo būdingas smalsumas, noras įgauti naujų žinių ir pagrindinis jo tikslas buvo padėti savo tautai, lietuviams. Bet jis niekada nesiliovė atidžiai vertinęs vokiečių kultūros, Kanto, Gėtės, jų citatas kartais įterpdavo ir į savo kalbą. Jis ieškojo atsakymų į dvasinio gyvenimo klausimus, kuriuos pats sau keldavo“, - prisiminė vakaro svečias, o kalbėdamas apie Vydūno minčių pasaulį, pabrėžė jo dvasingumą.
M. Danys pažymėjo, jog jubiliejiniais Reformacijos metais Vydūnas iškyla kaip XX a. reformatorius. Ko gali ieškoti tarp Reformacijos teologų lietuvių tautos šauklys? Toks klausimas būtų pagrįstas, jeigu Reformaciją laikytume išbaigta žmonijos istorijos epocha ir ją suvoktume tik kaip istorinę sąvoką. Kaip liuteronų reformatų kunigas, kuris gyvena ir veikia gyvoje bažnyčioje, svečias pabrėžė, jog jam Bažnyčia ir šiandien yra „atsinaujinusi ir nuolat besiformuojanti pakviestųjų ir pašauktųjų bendruomenė“. Todėl suprantama, jog toje bendruomenėje yra ir žmonių, kurie teikia impulsų bažnyčios bendruomenės atsinaujinimui – šie žmonės ir yra reformatoriai. Vienas iš jų ir buvo Vydūnas.
Vydūnas augo ir brendo dvasingoje namų aplinkoje. Siekdamas parengti sūnų misionieriaus veiklai, tėvas išmokė berniuką lotynų ir graikų kalbų. Iš motinos vaikai girdėjo liaudies dainų, pasakų. Tėvai įdiegė vaikams pagarbą gimtajai kalbai.
Po 1871 m. Vokietijos suvienijimo imperijoje gyvenusių tautinių mažumų kalbos buvo išvarytos iš mokyklų. Sparčiai vykstant šalies industrializacijai valdantiesiems rūpėjo, kad susiformuotų vieninga nacija, kuri kalbėtų ir mąstytų viena kalba. Gyvendamas Bismarko „kulturkampfo“ laikais, Vydūnas uoliai mokėsi vokiečių kalbos, stengėsi giliai susipažinti su klasikine vokiečių literatūra, muzika ir filosofija ir visa tai labai vertino. Tačiau „Reicho identiteto“ naudai Vydūnas nepaaukojo su motinos pienu ir lietuvišku auklėjimu įdiegtos dvasinės kultūros ir jos gilaus pietistinio religingumo. Tuberkulioze susirgęs mokytojas galėjo užkrėsti vaikus. Todėl vos 45 metų sulaukusį Vydūną Prūsijos mokyklų valdyba išleido į pensiją, tikriausiai manydama, jog žmogus vis tiek ilgai negyvens.
Tačiau būtent tada prasidėjo jo žūtbūtinė kova – tiesiogine ir perkeltine prasme, kova dėl savo ir savo tautos išgyvenimo, kova dėl savo ir savo tautos identiteto. Puoselėdamas savo religinę ir kultūrinę tapatybę, jis jautėsi puolamas ir suvokietėjusių lietuvių, ir imperijos vokiečių. Tuo pat metu jis labai vertino Apšvietos amžiaus ir klasicizmo vokiečių kultūrą, dažnai cituodavo Kantą ir Gėtę.
Žinoma, oficialioji liuteronybė netenkino jo religinių poreikių. Vydūno nuomone, ji tarnavo Bismarko „kulturkampfui“, prisidėdama prie labai senos jo tautos dvasinės kultūros naikinimo. Oficialioji liuteronybė tęsė kadaise Vokiečių ordino pradėtą prūsų, aisčių, lietuvių naikinimą. Bet Vydūnas netapo ateistu. Priešingai, jis ėmė dar labiau gilintis į dvasinius dalykus. Paieškos Vydūną nuvedė į Indiją, jis išmoko sanskritą, tyrinėjo senovės indų mitologiją, vedas, Vedantos filosofiją ir savo amžininkų Rabindranato Tagorės bei Mahathmos Gandžio filosofiją. Stengdamasis pagrįsti lietuvių kalbos panašumą į sanskritą ir padėti įveikti lietuvių nevisavertiškumo kompleksą, pabėgėlis Vydūnas Detmolde 1947 m. išleido Bhagavad Gitos vertimą.
Vydūnas buvo vienas pirmųjų Baltijos šalių teologų, kuris, būdamas susipažinęs su Rytų šalimis ir jų religijomis, Bibliją interpretavo taikydamas istorinį kritinį metodą. Jis drįsdavo pasakyti, iš kur kilęs kuris Biblijos epizodas – iš vieno ar kito asiriečių, šumerų, babiloniečių, egiptiečių, indų ir t.t. mitų. Būtent todėl M. Danys Vydūną laiko reformatoriumi.
„Niekas pats savaime nepasidarė. Kiekvienas kilęs iš Didžiojo Slėpinio. Ir niekieno būtis nepriklauso nuo to, ką jis pats apie save žino“ – šią Vydūno mintį įrašyti atminimo lentoje Detmolde pasiūlė mūsų svečias.
Ketvirtį amžiaus gilindamasis į Vydūno gyvenimą, veiklą ir kūrybą, jis stebėjosi, jog ir patiems lietuviams Vydūno asmenybė ir kūryba nėra pakankamai pažįstama. Baigdamas M. Danys paragino susirinkusiuosius gilintis į ramaus ir kuklaus mąstytojo Vydūno kūrybą. Dėkodamas už dėmesį, baigė pranešimą šiais Vydūno žodžiais: „Su brėkštančiais naujais laikais gimsta ir nauji įsitikinimai. Kai viena tauta gerbia kitą, remia jos vertybių ugdymą, jos kultūrą, tai ji paklūsta Kūrėjo valiai ir leidžiasi jos vedama. Ir nebeliks tada ko bijoti.“
Vydūnas – talentingas istorikas
Ryškus vakaro akcentas - Mažosios Lietuvos kultūros istoriko dr. Algirdo Matulevičius pranešimas: „Šiais metais Europa mini Reformacijos 500-ąsias metines, pradėjusi po viduriniųjų amžių tamsos naują epochą-renesansą Bažnyčios, valstybių bei tautų politiniame ir visuomeniniame gyvenime, raštijos gimtosiomis kalbomis plėtrą. Simboliška, kad dabar, po 85 metų, Vokietijoje pakartotinai išleistas Vydūno istoriosofinis ir istorinis kapitalinis veikalas „Septyni šimtmečiai vokiečių – lietuvių santykių“ (1932 m. Tilžėje vokiečių kalba, antras leidimas 1982 m. Čikagoje, 2001 m. - lietuvių kalba Vilniuje, 2017 m. vėl vokiečių kalba Miunsteryje). Visuomenėje genialusis Vydūnas labiausiai žinomas kaip filosofas, publicistas, rašytojas, visuomenės ir kultūros veikėjas. Mažiau – kaip žymus istorikas. Šis jo veikalas yra vienas reikšmingiausių, originaliausių ir aktualiausių iš Prūsijos ir Mažosios (Prūsų) Lietuvos istorijos. Apima kelias epochas nuo kryžiuočių užkariavimų vakarinių baltų kraštuose XIII a. iki XX a. pirmosios pusės.
Vydūno knyga yra vienas reikšmingiausių, objektyviausių ir plačiausių veikalų Mažosios Lietuvos istoriografijoje. Tai testamentas mažlietuviams išlaikyti tautinį tapatumą, gyventi laisvoje savo per tūkstantmečius gyvenamoje žemėje. Savo kūryboje Vydūnas pasireiškė kaip tautinės savigynos, tautų lygiateisiškumo, laisvės, demokratijos, dorovės šauklys. Vydūnizmas - tai epochinis reiškinys. Jei Vydūnas būtų buvęs vokietis, jis ir šiandien garsėtų pasaulyje kaip vienas žymiausių Europos humanistų, gėrio, moralės, ištikimybės savo tautai, ypatingo dvasingumo etalonas. Būtina mums iš jo priesakų mokytis ir įgyvendinti tai gyvenime.“
Loreta Nikolenkienė, Lietuvos žurnalistų sąjungos narė
Tomo Staniko nuotr.
