Ghost Stories
Režisavo: Jeremy Dyson, Andy Nyman. Vaidina: Andy Nyman, Martin Freeman, Alex Lawther, Paul Whitehouse, Samuel Bottomley
Pirmą kartą pjesė „Vaiduoklių istorijos“ buvo pastatyta Liverpulyje 2010 metais ir labai greitai sulaukė didžiulio pasisekimo. Ji du kartus buvo statyta (ir labai ilgai rodyta) Londone, o taip pat Toronte, Maskvoje, Sidnėjuje ir kitų didžiųjų miestų teatro scenose. Vienoje pjesėje pasakojami keli siužetai akivaizdžiai yra duoklė klasikinėms britų siaubo antologijoms. O dabar ši pjesė atkeliauja į didįjį ekraną.
Kaip ir jos teatrinis pirmtakas, juosta „Vaiduoklių istorijos“ buvo parašyta ir režisuota ilgamečių kolegų ir bičiulių Andy Nymano ir Jeremy Dysono. Nymanas taip pat atlieka ir centrinį puikaus aktorių ansamblio (tarp kurių yra ir Martinas Freemanas) vaidmenį. Dysonas savo ruožtu priklauso Jungtinės Karalystės komedijos trupei „The League of Gentlemen“, kurios to paties pavadinimo BBC televizijos laidoje labai dažnai įkvėpimo buvo ieškoma vintažiniuose britų siaubo filmuose. Šiame filme humoras yra labiau prislopintas ir subtilesnis, tačiau vis tiek smarkiai prisideda prie bendro juostos tono, kuris labiau linksta prie intelektualaus pastišo nei perspaustos parodijos.
„Vaiduoklių istorijos“ yra šmaikštus, puikiai sukonstruotas ir labai britiškas meilės laiškas seno sukirpimo siaubo filmų tropams. Kitataučiai supras ir atpažins ne kiekvieną užuominą ir nuorodą, tačiau tai menka bėda, nes juosta pati savaime puikiai įsikomponuoja į žanro rėmus, o Martino Freemano vardas padeda atkreipti į juostą ir platesnės publikos dėmesį.
Pagrindinė juostos istorinė linija pasakoja apie profesorių Filipą Gudmaną (Nymanas), TV detektyvą, kurio specializacija yra paneigti paranormalius reiškinius ir atskleisti „aiškiaregių“ klastas. Tačiau iš vėžių išmušantis Gudmano susidūrimas su savo vaikystės herojumi, skeptišku psichologijos ekspertu, atveda jį prie trijų neištirtų bylų, kurios tampa reikšmingu išbandymu jo moksliškam skepticizmui.
Pirmoji yra kartėlio apimto naktinio sargo (Paulas Whitehouse’as) su tragiška praeitimi byla. Apleistą pastatą, kuriame kadaise buvo moterų psichiatrijos ligoninė, saugantį vyrą darbe kamuoja gąsdinančios vizijos. Antrojoje byloje įžūlus jaunuolis (Alexas Lawtheris) rūke paskendusiame miške patenka į košmarišką avariją su demoniška pabaisa. Trečiosios istorijos centre atsiduria Freemano vaidinamas turtuolis buvęs bankininkas, kurio milžiniškus modernistinius rūmus apsėda ne šio pasaulio jėgos kaip tik tada, kai įsibėgėja itin sudėtingas jo žmonos gimdymas.
Nė vienas iš šių scenarijų iš pirm žvilgsnio nėra išskirtinis ar patraukiantis dėmesį, tačiau savo formos elegancijos dėka – čia nuopelnai tenka ne tik Nymanui ir Dysonui, bet ir puikiam operatoriui Ole Brattui Birkelandui – filmas tampa kur kas daugiau nei būtų galima tikėtis. Kūrėjai sukuria ypatingą įtampą tarp to, kas matoma, kas nematoma ir kas slepiasi šešėliuose – ir tada šios paprastos istorijos tampa ne visai paprastomis. Juostos „baisumas“ pagal šiuolaikinius siaubo filmų standartus yra labai švelnus, tačiau jai tai gali išeiti į naudą ir padėti pritraukti platesnę žiūrovų auditoriją.
Juosta turi šiokių tokių trūkumų – kas galėjo pagalvoti, kad ne viskas, kas žavi teatro scenoje, pasiteisina kine – tačiau apskritai vertinant filmas yra vertas dėmesio ir pasižymi specifiniu unikalumu. O štai vizualine prasme jis yra tikras britiškosios gotikos estetikos meistrystės pavyzdys, sukuriantis su niekuo nesupainiojamą melancholišką nuotaiką ir stilistines užuominas į klasikinius trilerius, tokius kaip „Sleuth“, „The Evil Dead“ ir „An American Werewolf in London“. Sudėtinės šio kūrinio dalys yra gerai žinomos, tačiau galutinis rezultatas nenuvilia.
